Kai atsukęs nugarą jis pasuko prie indaujos, Tesa pakilo nuo gulto ir stipriai įsisupusi į apklotą nuėjo patikrinti savo drabužių. Suknelė tebebuvo šlapia, tačiau baltiniai beveik išdžiūvę.
– Pone Glenvili? – ji nusitraukė baltinius nuo virvės.
Jis pasisuko.
– Taip?
Ji stovėjo prispaudusi baltinius prie krūtinės.
– Gal malonėtumėte pabūti nusisukęs? Aš… noriu apsivilkti baltinius.
Netaręs nė žodžio, jis vėl atsuko jai nugarą ir sustojo veidu į langą.
Markas matė jos atspindį lange. Nelabai gražu taip elgtis, bet nepajėgė atsispirti. Iš nugaros jos figūra atrodė taip pat viliojamai kaip ir iš priekio.
Žiūrėdamas nepadarys nieko blogo.
Tik tiek, kad juto, kaip atsiliepdamas atgyja jo kūnas. Jis vėl ėmė ieškoti puodelių ir arbatinuko. Arbatinuką rado, bet vietoje mažų puodelių teko tenkintis dviem dideliais žmogaus pavidalo moliniais ąsotėliais.
– Jau galite žiūrėti, – žemu balsu pasakė ji.
Ar ji žino, kaip gundomai skamba jos balsas?
– Ar baltiniai sausi? – stengdamasis nutaisyti nerūpestingą balsą paklausė Markas, nors kaip tik bandė numaldyti esminius troškimus.
– Dar drėgnoki, bet apsirengusi jaučiuosi geriau. – Tesa tebebuvo apsisiautusi antklode.
Kilstelėjęs jis parodė jai ąsotėlius.
– Turėsime tenkintis šitais. Koks velnias žino, kam jie čia padėti? – Vyras pastatė juos ant stalo. – Ar jūs nieko prieš, jei arbatos reikės palaukti? Reikėtų pažiūrėti, kaip žirgas.
– Apolonas? – prisiminė vardą Tesa. – Žinoma, kad ne prieš. Jausčiausi bjauriai, jeigu jūsų žirgas per mane nukentėtų.
Ar tai sarkazmas? Markas dėbtelėjo į merginą, bet jos veide buvo matyti tik rūpestis.
Rūpinimasis jo žirgo gerove gundė beveik taip pat kaip jos nuogos atspindys ir žemas balsas.
Nusikabinęs nuo virvės milinę, užsimetė ją ant pečių.
– Netruksiu nė minutės. Grįžęs užplikysiu arbatos, – pasakė jis ir išėjo laukan.
Purvas basoms kojoms pasirodė geliamai šaltas, bet geriau tai, negu autis permirkusius aulinius, jei ir pavyktų įgrūsti į juos kojas. Lietus aprimo, bet saulė jau buvo žemai. Net jeigu ir nustotų lyti, keliai iki sutemstant nespės pradžiūti.
Jam ir panelei Samerfild teks kartu praleisti naktį.
Ilgą ir sunkią naktį. Kad ir ko reikalauja jo kūnas, jis ja nepasinaudos. Be to, Markas garsėjo gebėjimu tvardytis.
Kita vertus, jeigu ji pati pasiūlytų?..
Žvingtelėjo Apolonas.
– Kaip laikaisi, senas bičiuli? Užtenka šilumos? – Jis perbraukė ranka žirgui per sprandą.
Jiedu su Apolonu patyrė pavojingesnių nei šis nuotykių, bet Markas krimtosi, kad žirgui tenka atlaikyti dar vieną sunkų išbandymą.
Suradęs dar vieną apklotą, Markas užmetė jį Apolonui ant nugaros.
– Dabar bus šilta.
Išmėžęs mėšlą, Markas atnešė daugiau šieno ir vandens ir grįžo į trobelę.
Jam pravėrus duris, panelė Samerfild ištiesė rankšluostį.
– Štai, radau. Galėsite nusišluostyti kojas.
Trobelėje buvo šviesiau.
– Uždegėte žibintus.
– Tik du, kad galėčiau užplikyti arbatos. – Mergina nuėjo prie stalo. – Jau turėtų būti tinkama gerti.
Ji paruošė arbatos?
– Eime, atsisėskime.
Tesa nuėjo prie stalo.
Ji tebebuvo įsisupusi į apklotą, bet dabar susitvarkė jį kaip tuniką ir susirišo virvele.
– Pasidarėte sau drabužį.
Ji grįžtelėjo atgal ir nusišypsojo; besišypsanti atrodė dar dailesnė.
– Sugalvojau, kaip apsisiausti apklotu, kad nenukristų, ir galėčiau laisvai darbuotis rankomis. Spėju, reikėtų palikti pinigų už tai, nes prakirpau skyles galvai ir dirželiui.
Markas pasikabino milinę.
– Sakyčiau, esate išradinga.
Ji vėl nusišypsojo.
– Ačiū.
Markas prisėdo prie stalo, ji pripylė jam arbatos.
– Cukraus neradau.
– Nesvarbu. – Imant puodelį, jo pirštai brūkštelėjo jai per ranką. Žvilgtelėjęs į ją, Markas neišvydo sunkaus darbo pėdsakų.
Mergina atsisėdo ir įsipylė arbatos sau.
– Dar nesu gėrusi arbatos iš tokių indų. Išvis nesu nieko gėrusi iš žmogaus formos ąsočio! Tačiau mačiau parduodant juos kaimo krautuvėje.
Marko kaktoje susimetė raukšlelė. Gerai išauklėtai jaunai damai ir nebūtų tekę naudoti tokio ąsočio. Galbūt dvare tarnaujančiai merginai irgi netektų.
Kas gi toji panelė Tesa Samerfild?
Jis gurkštelėjo arbatos ir pabarbeno pirštais į ąsotėlio kraštą.
– Kai jus sutikau, kažką užsiminėte apie Tinmorų dvarą. Ar ten dirbate?
– Dirbu? – sutriko ji. – Ne, aš ten gyvenu. Tai yra dabar. Mes – mes su seserimis – neseniai ten persikėlėme. – Tesa nutilo, tarytum svarstydama, ar atskleisti daugiau informacijos. – Mano sesuo Lorena – naujoji ledi Tinmor.
Nuskambėjo visai nelogiškai.
– Maniau, kad senasis lordas dar gyvas. Ar jis turėjo anūką?
Tesa pažvelgė jam tiesiai į akis.
– Lordas Tinmoras tebėra gyvas ir anūkų neturi. Mano sesuo ištekėjo už senojo lordo.
Vyro antakiai šoktelėjo aukštyn.
– Už senojo lordo? Jis turėtų būti jau aštuntoj dešimty.
– Jam beveik aštuoniasdešimt, – kilstelėjo veidą Tesa. – Iš kur pažįstate lordą Tinmorą?
Vyras gurkštelėjo arbatos.
– Nepažįstu. Tiesiog esu apie jį girdėjęs. Mano tėvas mokėsi mokykloje kartu su jo sūnumi, ir pamenu, kaip tėvas užsiminė apie Tinmoro sūnaus mirtį. Kiek prisimenu, ji užklupo staiga. – Jis įsmeigė akis į merginą. – Sesuo ištekėjo už aštuntą dešimtį einančio vyro?
– Taip. – Tesa nenusuko akių.
Ji – lordo Tinmoro žmonos sesuo? Na, tada tikrai ne kokia kambarinė.
Jis galėtų kirsti lažybų, kad senasis hercogas nevedė žemesnės už savo socialinę padėtį moters – dauguma jo padėties vyrų taip nesielgdavo. Paprastai džentelmenams užtekdavo sveiko proto.
– O kas tokia Tesa Samerfild, jeigu hercogas vedė jos seserį? – pasidomėjo jis.
Mergina sutiko jo žvilgsnį.
– Aš – antroji sero Holio Samerfildo iš Jardnio dukra.
Seras Holis?
O,