Dar vienas dalykas, kurio geriau neminėti.
– Apsimesime, kad nieko negirdime, – tvirtai pareiškė Tesa. – Elgsimės taip, tarytum Lorena būtų ištekėjusi už lordo Tinmoro iš meilės, ir mudvi nepaprastai dėl jų džiaugtumėmės.
– Hmm… Dailios jaunos moters ir nusenusio smirdžiaus meilė. – Džena piktai teptuku bakstelėjo į paveikslą. – O ką sakysime, kai ir mus apkaltins išnaudojant lordą Tinmorą?
– Mus? – sumirksėjo Tesa. – Ar kas nors taip pasakė?
Džena patraukė pečiais.
– Man į akis – ne. Bet vis tiek žmonės taip kalbės. Tai patark, ką turėčiau atkirsti, kai taip pasakys?
Tokia galimybė Tesai nebuvo atėjusi į galvą, bet nuskambėjo logiškai. Tam tikra prasme jai, Dženai ir Edmundui lordo Tinmoro pinigai pravers labiau negu Lorenai. Jo pinigai suteiks jiems galimybių, apie kurias pagalvojus Tesą užplūdo džiaugsmas.
Ir tada vėl smigtelėjo kaltė.
– Tiesiog rodysime dėkingumą už viską, ką jis dėl mūsų daro, nes juk taip ir jaučiamės, tiesa?
Džena išspaudė nedžiugią šypseną.
– Labai dėkingos.
Reikės ją prižiūrėti. Džena pernelyg ūmi ir rėžia viską, kas užplaukia ant liežuvio.
Tesa pakeitė temą.
– Man regis, iki vakarienės lordas Tinmoras nieko nėra mums suplanavęs.
Po vakarykštės kelionės į Linkolnšyrą svečiams, kurie visi buvo panašaus amžiaus kaip lordas Tinmoras, o ne jo nuotaka, reikėjo poilsio. Tesa spėjo, kad jie priėmė pirmąjį per trisdešimt metų kvietimą į Tinmorų dvarą, nes norėjo pamatyti, kokia gi moteris privertė lordą Tinmorą galiausiai praverti jo duris.
Tesa nuogąstaudama laukė antrojo susitikimo su svečiais. Damų kelioniniai drabužiai atrodė puikesni už jos geriausią suknelę, o apdarai, kuriais pasipuošusios jos atėjo vakarienės, užgniaužė jai kvapą. Lordo Tinmoro užsakytos naujos suknelės bus gatavos tik po savaitės, o mintis, kad jai su seserimis teks kol kas vaikščioti apspurusioms, atrodė nepakenčiama.
– Gal norėtum pasivaikščioti su manimi iki kaimo? – paklausė ji.
Džena nustebo.
– Ko tau į tą kaimą?
– Nėrinių ir kaspinų. Manau, pavyks pagražinti mūsų sukneles, kad neatrodytų, jog kasvakar vilkime tas pačias. – Gal jos ir išlaikytinės, bet gali bent jau pasistengti taip neatrodyti.
– Kvailioji, kurgi tu eisi, – mostelėjo į langą Džena. – Tuoj lis.
Tesa žvilgtelėjo į apsiniaukusį dangų.
– Turėčiau grįžti iki lietaus.
– Ne, aš nerizikuosiu, – Džena vėl pamerkė teptuką į dažus.
– Na, ir gerai. Eisiu viena. – Į Jardnį – kaimelį, kuris kadaise buvo jai namai, Tesa visada nueidavo viena.
Jardnis vos už kelių mylių. Panašu, kad Lorena dažnai vaikščiodavo šiuo keliu, kol ištekėjo. Kodėl jai nenuėjus į Jardnį, užuot traukus į netoliese esantį kaimą? Užtruks vos truputį ilgiau. Jardnyje galės aplankyti Veltono tetulę. O jei Veltonas pas ją tebevieši, galės papasakoti jam, kad greitai atgaus kraitį.
– Galėtum pasiimti kambarinę ar ką kitą, – pasiūlė Džena. – Ar ne taip elgiasi turtingos globotinės?
Jei norėtų, kad kiti sužinotų, kur ji traukia, – galbūt. Be to, lordas Tinmoras ne jų globėjas. Po tėvo mirties joms nebuvo paskirtas globėjas. Nebuvo nei namų, nei turtų, kuriuos reikėtų saugoti. Tačiau dabar jos lordo Tinmoro globoje.
– Lordas Tinmoras nebus prieš, jeigu aš nueisiu iki kaimelio, juk visą gyvenimą vaikščiojau po laukus viena. – Tesa bent jau vylėsi, kad jis neprieštaraus. Jiedvi su Džena mažai jį ir tematė, tik per kelias vakarienes. Mergina pradarė duris. – Kad ir kaip būtų, aš eisiu. – Jei pasiseks, iki vakarienės ji dar spės pakeisti savo ir seserų sukneles, o taip pat pasirūpinti savo ateitimi.
Džena net neatsisuko nuo savo akvarelės.
– Gerai, bet jeigu prapliups lyti, tu peršlapsi ir persišaldysi. Nesitikėk, kad aš šluostysiu tau varvančią nosį.
Panašiai prasidėjo ir tėvo liga. Panašu, kad Džena nesuvokė, ką pasakiusi.
– Aš niekada nepersišaldau. – Tesa išėjo iš kambario ir uždarė paskui save duris.
Lietus pratrūko Tesai išėjus iš Jardnio ir traukiant keliuku atgal į Tinmorų dvarą. Po kelių akimirkų jau pylė kaip iš kibiro. Vos per kelias minutes Tesos apsiaustas permirko kiaurai. Drėko net pirkiniai, kuriuos, įsuktus į popierių ir surištus virvele, ji nešėsi pasikišusi po apsiaustu.
– Oi, Džena, taip ir matau, kokia būsi savimi patenkinta! – sumurmėjo ji.
Bet buvo verta leistis į tokį kelią. Tesa sužinojo, kad Veltonas jau išvykęs į Londoną, tačiau jis spėjo sužinoti apie Lorenos tuoktuves. Apie savo pasikeitusią padėtį ji papasakojo jo tetai.
Veltonas susiras ją, kai lordas Tinmoras nusiveš jas visas į miestą debiutančių sezonui. Liko vos kelios savaitės.
Kelio purvas aplipo iki pusės blauzdų siekiančius Tesos aulinukus, darėsi sunku tiesiog dėti vieną koją prieš kitą. Vanduo sruveno nuo nukarusio skrybėlaitės krašto, lietaus lašiukai ledinėmis adatėlėmis smaigstė veidą. Liko dar mažiausiai dvi mylios, kol ji pasieks vartus į dvaro žemes.
Purvas klampino batus tarytum koks suktas padaras, žūtbūt nusiteikęs ją sustabdyti. Tesa bergždžiai bandė paspartinti žingsnį, bet galop pro lietaus užuolaidą priešaky išvydo tiltą.
Tačiau per tiltą dabar upeliais sruveno vanduo.
– Ne! – protesto šūksnį prarijo vėjas.
Ką daryti dabar? Kito kelio pasiekti Tinmorų dvarą Tesa nežinojo. Neliko kitos išeities, kaip tik eiti į netoliese esantį kaimą, kaip reikėjo iš pat pradžių ir padaryti. Lietus dabar čaižė ją peiliais, nebe adatomis.
Tesa žvilgtelėjo į šalia kelio augantį miškelį. Jei čia būtų namai, ji žinotų tiesiausią kelią per mišką ir laukus. Gal net jau būtų namie, sėdėtų priešais židinį ir šildytųsi, užuot mirkusi lietuje. Tačiau čia ji nedrįso išklysti iš kelio, kuris, kaip žinojo, vedė į Tinmorų dvarą.
Nemąstyk, – paliepė ji sau. – Tiesiog statyk vieną koją priešais kitą. Neviltis tirpdė merginos ryžtą.
Ji vis stūmėsi pirmyn, kol galiausiai priekyje išvydo kažką panašaus į kaimo bažnyčios bokšto apybraižas. Tesa nusiskubino toliau, tačiau ir čia kelią sėmė vanduo. Pirmyn kelio nėra, atgal – irgi.
Bet ji gali pasukti namo, į Jardnį. Galbūt pasiprašytų priglaudžiama Veltono tetos arba pasibelstų į Samerfildų viensėdijos duris.
Tesa pasuko atgal, praėjo keliuką, kuris vedė prie užtvinusio tilto. Netrukus jai kelią vėl užkirto potvynis. Eilinį sykį apsigręžusi ji vaikščiojo tol, kol aptiko nežinia kur vedantį takelį.
O, kad dabar ji būtų arčiau namų! Galėtų pasukti bet kur ir rastų kieno nors trobą. Visi pažįstami, mielai ją priimtų, bet mergina nebesusivokė, kur esanti arba kaip rasti taką į žinomą kraštą. Ji pasiklydo, permirko ir klaikiai sušalo.
– 2~
Markas