Reikalai Škotijoje. Cha!
Tokią pasakaitę jis sukurpė tėvams nuraminti ir papasakoti visiems, kas paklaus, kur jis buvęs ilgus pastaruosius mėnesius, bet tai netiesa.
Jis buvo Prancūzijoje, Paryžiuje ir jo apylinkėse, trynėsi su Bonaparto šalininkais ir kitais, nepatenkintais, kad Liudvikas XVIII grįžo į sostą, pastatęs ausis gaudė žinias, ar nepasitenkinimas gali pratrūkti sukilimu.
Viskas dėl karaliaus ir tėvynės.
Neramumai plačiai neišplito. Prancūzai, kaip ir britai, pavargo kariauti. Markas pateikė raportus, daugiau niekas iš jo nieko neprašys.
Atėjo laikas susitvarkyti asmeninius reikalus.
Teks pažvelgti į akis tikrovei: brolis niekada nebesišypsos jam iš kitapus stalo, o geriausias draugas nebeužsuks į svečius. Kol jis apsimetinėjo mesjė Renardu, Prancūzijos citoyen ordinaire1, buvo beveik pamiršęs apie tai, kad jo brolio Liusjeno nebėra jau ketverius metus, o Karolio – nepilnus trejus. Tačiau vos grįžęs namo kone tikėdavosi išvysti juos įeinančius pro duris.
Sielvartas persmelkė jį it žaibo blyksnis.
Kvailiukas Liusjenas. Nutrūktgalvis Karolis. Abudu padėjo galvas visai be reikalo.
Markas pabandė nuraminti jausmus, pakėlė veidą į lietų, kuris jau ir taip prasismelkė iki pat kaulų. Geriausia neduoti jausmams įsišėlti. Užsiimant šnipinėjimu, toks įgūdis gali išgelbėti gyvybę, o grįžus į Londoną – padėti nepamesti sveiko proto.
Gerasis Dieve! Nejau nuo to ledinio lietaus jis ne tik kiaurai permirko, bet dar ir paniro į niūrias mintis? Sutelk dėmesį į kelią ir į savo vargšą žirgą. Net tvirtam gyvuliui buvo sunku klampoti pažliugusiais, duobėtais keliais.
Eržilas suprunkštė, išpūtė orą.
– Nelengva, ką, Apolonai? – Markas patapšnojo arkliui per sprandą.
Iki sutemstant vylėsi pasiekti Piterborą, bet orai nusprendė kitaip. Pasiseks, jeigu prijos kitą kaimą, kad ir koks jis būtų. Markas vylėsi rasiąs ten užeigą su kambariu ir švaria lova.
Lietus privertė jį išsukti iš pagrindinio kelio, ir jiedu su Apolonu stūmėsi į priekį likusiais praeinamais keliais.
Dėl to, kad užtruko, jis pernelyg nekvaršino sau galvos. Niekas jo nelaukia. Tėvams nepranešė atvykstąs į miestą. Tebūna staigmena.
Pasimatymai su šeima Markui niekad nebuvo malonūs, bet dabar, kai pareiga nebešaukia kitur, atėjo metas užimti įpėdinio vietą. Jis užsuks pas Doriją Kaldvel, Karolio seserį, ir įteisins tai, kas visuomet buvo nebyliai numanoma nuo tada, kai žuvo Karolis. Jis skolingas tai savo bičiuliui.
Be to, Kaldvelų šeima, kurioje liko tik Dorija ir jos tėvas, buvo tokia eilinė ir garbinga, dar ir racionali, kad jam bus vienas malonumas tapti jos nariu.
Danguje blykstelėjo žaibas ir nugriaudė griaustinis. Ar jam lemta būti nutrenktam žaibo?
Jau turėtų būti netoli kaimo; ganėtinai ilgai joja. Spitrėdamas į priekį, Markas vylėsi tolumoje įžiūrėti stogus arba kelio ženklą, nors ką, kas rodytų netoliese esant prieglobstį, tačiau lietus krito pilka užuolaida, kuri temdė aplinką, ir vyras nematė daugiau nei per kelias pėdas. Negana to, lietus, regis, slinko kartu su juo, apsiautusi prieblanda merkė akis.
Vėl plykstelėjo žaibas, ir jam pasirodė, kad kelyje kažką pastebėjo. Įsižiūrėjęs įdėmiau, pamatė figūrėlę. Tai buvo pėsčia moteris, kuri dar neišgirdo besiartinančio žirgo.
– Ei, sveika! – šūktelėjo jis. – Ei!
Tamsiu apsiaustu apsisiautusi moteris pasisuko ir pamojavo jam sustoti.
Tarytum džentelmenas galėtų prajoti!
Markas prisiartino ir nušoko nuo žirgo.
– Ponia, kur traukiate? Gal galiu pasiūlyti pagalbą?
Moteris pakėlė į jį akis. Buvo jauna, ganėtinai graži, nors veide matėsi įsirėžęs nerimas ir nuovargis.
– Noriu pasiekti Tinmorų dvarą, – atrodė, kad net kalbėjimas iš jos reikalauja didžiulių pastangų.
– Rodykite kelią, – paliepė jis. – Nugabensiu jus ant savo žirgo.
Moteris papurtė galvą.
– Nieko nebus. Visur potvyniai. Neįmanoma ten patekti. Kaimo pasiekti irgi neįmanoma. – Nuo šalčio jos balsas drebėjo.
Markas ištiesė ranką.
– Eikit čia. Užkelsiu jus ant žirgo.
Jos apsiaustas buvo šlapias, it ką tik ištrauktas iš skalbinių kubiliuko. Skrybėlė išvis praradusi formą. Lūpos, dar blogiau, – pamėlusios.
– Rasime, kur jums apdžiūti.
Ji linktelėjo, tačiau šviesios akys žvelgė be jokios išraiškos.
Moteris padavė jam permirkusį ryšulėlį, kurį Markas įsikišo į balnakrepšį. Vyras užkėlė moterį ant Apolono ir pats užšoko jai už nugaros.
– Ar patogu? Ar tvirtai laikotės?
Tirtėdama nuo šalčio, moteris linktelėjo.
Apkabinęs ją iš šonų, Markas suėmė vadeles, bet didelės šilumos jo rankos jai nesuteikė. Vargšas Apolonas su didesniu nešuliu vėl pajudėjo pirmyn.
– Aš ne iš šių kraštų, – garsiai prakalbo jis, kad ji išgirstų per pliaupiantį lietų. – Ar toli iki gretimo kaimo?
Moteris pasuko galvą.
– Paklydau. Jardnio neberadau.
Jardnis turėtų būti netoliese esantis kaimelis.
– Surasime. – Jis jau valandą ar daugiau kartoja sau rasiąs kaimą.
Ji vėl suvirpėjo.
– Šalta. Kaip šalta.
Būtų gerai užuovėją rasti kuo greičiau ir tą moterį sušildyti. Nuo šalčio žmogus gali mirti.
Moteris atsilošė į jį, jos kūnas suglebo.
Galiausiai Markas pasiekė kryžkelę su kelio ženklu, kuris rodė į Kirtoną.
– Matote? – šūktelėjo jis, rodydamas į ženklą. – Kirtonas.
Ji neatsakė.
Kiek toliau kelias buvo apsemtas vandens. Markas apgręžė žirgą ir tuo pačiu keliu grįžo į kryžkelę, joje pasuko kitu keliu. Kažkas čia dirba žemes. Kur nors turi būti trobų.
Jei tik per lietų jis jas įžiūrėtų!
Kelias susiaurėjo iki nelygaus takelio, kol galop tapo išvis vargiai įžiūrimas. Markas vinguriavo jo kilpomis ir posūkiais vildamasis, kad be reikalo neeikvoja brangaus laiko, ir dairėsi bet kokio statinio.
Priešais pasirodė mažutė trobelė, tačiau jos languose nešvietė žvakės. Iš kamino nerūko dūmelis. Bus gerai, jei viduje bent sausa.
– Žiūrėkit, – riktelėjo jis savo kompanionei, bet ji neatsiliepė.
Pajutęs užuovėją, Apolonas įgijo naujų jėgų. Prijojus arčiau, pasimatė ir nedidelės arklidės, tad Markas pasuko žirgą prie jų durų. Prilaikydamas moterį, atsargiai nusėdo nuo žirgo. Ji žirgo šonu nuslydo tiesiai jam į glėbį. Persimetęs ją per petį, Markas atitraukė arklidžių durų velkę. Apolonas nieko nelaukęs žengė vidun.
Markas paguldė moterį ant sauso grindų lopinėlio.
– Šalta, – sumurmėjo ji ir susisuko į kamuoliuką.
Bent