Progą pamilti.
Tepadeda jai Dievas. Tesa pajuto silpnutį vilties spindulėlį. Jei ji turėtų kraitį, Veltonas galėtų ją merginti.
Tesa nusuko veidą šalin. Kokia ji bjaurybė! Džiaugiasi Lorenos auka.
Mergina vėl susikaupė.
– Kaip tau pavyko, Lorena? Kaip apskritai su juo susipažinai?
– Pati pas jį nuvykau. Paprašiau, kad mane vestų, ir jis sutiko.
Nieko nepasakiusi pačiam artimiausiam žmogui, savo seseriai?
– Be jokių piršlybų?
Lorena susierzinusi dėbtelėjo į Tesą.
– O kam tos piršlybos? Per kelis susitikimus viską sutarėme, lordas Tinmoras išrūpino specialųjį leidimą. Jo reikalų tvarkytojas atgabeno licenciją, ir bažnyčios vikaras mus sutuokė.
– Galėjai ir mus pakviesti, – papriekaištavo Džena.
Akivaizdu, jaunėlė irgi jautėsi įskaudinta.
Lorena į ją atsisuko.
– Būtum bandžiusi mane sustabdyti.
– Taip, būčiau, – tvirtai atsakė Džena.
Vėjo gūsis vėl subarškino stiklus. Ar ir ji, Tesa, būtų mėginusi sulaikyti Loreną? Mergina nežinojo.
Debesys prasiskleidė, ir pro juos suspindo šviesos spindulys.
Jos išgelbėtos. Lorena jas išgelbėjo.
Paaukodama save.
Vos po dviejų savaičių Tesa Samerfild tįsojo ant lovos viename iš daugelio miegamųjų Tinmorų dvare. Šis kambarys buvo skirtas Dženai, kuri stovėjo už molberto priešais langą. Lorena ir vėl nervingais žingsniais matavo grindis; regis, jai tai tapo įpročiu.
– Smagus pokylis, ar ne? – paklausė Lorena, viltingai žvilgčiodama į seseris.
– Smagus! – širdingai patvirtino Tesa.
Jų gyvenimas staiga smarkiai pasikeitė. Praėjus dviem dienoms po Lorenos pranešimo apie tuoktuves, jos išsikraustė iš vienintelių iki tol turėtų namų, su savimi pasiėmusios tik po skrynią asmeninių daiktų. Dabar lordas Tinmoras pakvietė kelis svečius į skubiai surengtą pokylį, norėdamas artimiausiems bičiuliams pristatyti savo nuotaką. Maždaug po mėnesio jos leisis į Londoną, kur pasiners į suknelių matavimų ir skrybėlaičių pirkimo sūkurį, kad debiutančių pokylių sezonui prasidėjus atrodytų kuo puikiausiai. Tesa dar iki galo nesusitaikė su Lorenos santuoka, tačiau galvodama apie tai, kas laukia jos pačios, netvardė jaudulio.
Ir jautėsi be galo dėkinga Lorenai, drauge – ir kalta.
Tačiau Džena dėkingumo nejuto. Liko tokia pat surūgusi kaip tą dieną, kai Lorena išklojo savo paslaptį.
– Juk smagu, Džena, ar ne? – Tesa irgi ilgėjosi prarastų namų, bet buvo pasiryžusi palaikyti Loreną.
Džena sviedė teptuką į ąsotį su vandeniu ir it viesulas atsisuko.
– Nekenčiu to pokylio. Man niekas čia nepatinka!
– Džena! – subarė Tesa.
Lorena raminamai numojo ranka.
– Nieko tokio. Tegu kalba.
Dženos veidas išraudo.
– Negaliu pakęsti, kad tu ištekėjai už to žmogaus – to senio – dėl pinigų. Jo svečiai vadina tave turtingų jaunikių medžiotoja, ir jie teisūs.
– To jau gana, – šūktelėjo Tesa. – Ypač todėl, kad Lorena taip pasielgė dėl mūsų.
– Aš to neprašiau. – Džena pasisuko į Loreną. – Niekada gyvenime nebūčiau tavęs to prašiusi. Niekada.
– Niekas manęs ir neprašė. – Priėjusi Lorena uždėjo Dženai ant peties ranką. – Be to, grafas geras žmogus. Pažiūrėk, kiek jau dėl mūsų padarė.
Jis suteikė joms namus Tinmorų dvare. Pas kaimelio siuvėją užsakė visoms naujų suknelių. Tvarkė kraičius Tesai ir Dženai ir išlaikymą Edmundui, kurio pulkas dabar buvo kažkur žemyne.
Tesa atsisėdo.
– Sesuo pasielgė labai drąsiai ir pasiaukojamai. Nejau tu to nematai, Džena? Dabar turime progą. Lordas Tinmoras skirs mums gerus kraičius. Dalyvausime debiutančių pokyliuose Londone ir galėsime susipažinti su šauniais jaunais vyrais.
Veltonas irgi bus Londone. Sakė būsiąs ten visą sezoną. Tesa netvėrė savame kailyje, taip troško papasakoti jam apie pasikeitusias aplinkybes.
Lorena spustelėjo Dženai ranką.
– Galėsi pati išsirinkti sau tinkamą vyrą. Tau nereikės tekėti vien dėl stogo viršum galvos ir duonos kąsnio. Galėsi sulaukti tokio vyro, kurį išties gerbtum. Ir ištekėti iš meilės.
Šito Tesa troško užvis labiausiai. Ir visada gyventi netoli seserų.
– Noriu, kad ištekėtumėte iš meilės, – rimtai prakalbo Lorena. – Kad patirtumėte tokią laimę.
Tesa tarp seserų buvo žinoma kaip praktiškoji. Protinga ir sumani. Ar Lorena su Džena nustebtų sužinojusios, kad ji slapčia puoselėja švelnius jausmus vienam vyrui? Vien galvodama apie jį svaigo iš jaudulio.
Džena perkreiptu veidu atsisuko į vyriausiąją seserį.
– Ištekėjai už bjauraus, dvokiančio senio, kad Tesa, Edmundas ir aš galėtume tuoktis iš meilės. Bravo, Lorena! Turime jaustis laimingi žinodami, kad per mus turi gultis su juo į lovą.
Lorena nubalo, jos balsas pritilo.
– Tai jau ne tavo reikalas, ir tu daugiau niekada apie tai nekalbėsi. Tai mano asmeninis reikalas, mano vienos. Ar girdi?
– O kaip tavo gyvenimas, Lorena? Tavo meilė? – šaižiai riktelėjo Džena.
Lorena susiėmė ranka už galvos.
– Aš pati pasirinkau, pati nusprendžiau. Dėl jūsų. O lordas Tinmoras maloniai skyrė tau šį gražų kambarį, nupirko dažų ir popieriaus. Užsakė mums visoms naujų drabužių, o nusivežęs į Londoną pripirks dar daugiau puikių…
– O ką tu turėsi padaryti mainais, Lorena? – nutraukė ją Džena.
Lorena atšiauriai į ją dėbtelėjo ir pasuko prie durų.
– Dabar turiu eiti. Reikia prižiūrėti, kad būtų pasirūpinta svečiais. Tikiuosi, Džena, kad jų akivaizdoje elgsiesi tinkamai.
– Moku tinkamai elgtis, – nepaklusniai amsėjo Džena. – Argi tėtis nemokė nebūti tokioms kaip motina?
Lorena metė į ją dar vieną niekinamą ir, kaip Tesai pasirodė, skausmingą žvilgsnį ir išėjo.
Tesa pašoko nuo lovos.
– Džena, kaip tu galėjai? Baisu taip kalbėti. Apie tą… lovą su lordu Tinmoru. – Ir apie motiną.
Džena sunėrė ant krūtinės rankas.
– Bet mes juk galvojame apie tai, ar ne? Apie tai, ką ji turės dėl mūsų su juo daryti.
Tesa pajuto kaltės tvinksnį ir išsiliejo ant Dženos. Priėjusi prie sesers čiupo ją ir papurtė.
– Negalime sakyti tokių dalykų! Jai skaudu,