– Pažiūrėkite patys, Schmuckai, ji mirusi ar ne?! – ir ruošėsi išvykti. – Jis, Žinka. Jūs atsakysite už Zhinka. ji sumurmėjo…
– Nuimk ją nuo stalo, tu kvaili!!! Ar tu… tikrai, ar kas? Aš čia ir viršininkas, ir viršininkas, ir jūs?…
Na, tai vėl prasidėjo. – sumurmėjo dėklas Intsephalopath.
– Ir jūs nemokamai naudojate Ottila Aligadzhievich Klop fondą! – trupiniai iš burnos išskrido, – ir apskritai… pah, šūdas, – jis išlupo iš burnos visą turinį ir sušuko, prieš lipdamas ant stalo. “Tu čia tarnaitė”. Gavai?
– Taip, mano viešpatie. -Donaldas Isolduška ir atsiklaupė. Jos galva buvo prakirsta ant stalo stovinčios vyro galvos. Ir jų galvos dydis tiesiog sužavės bet kurį pesimistą: Jos galva buvo penkis kartus didesnė už jį.
– Gerai, heh heh heh, atleisk man, išleisk šią močiutę pro verandos duris. Ne, geriau atokiau nuo trobelės. Jau rytas ir kažkas ją suras.
Žmona paėmė lavoną ir nešė ten, kur liepė savininkas. Galų gale ji taip pat dirbo pagalbine technikos specialiste, prižiūrėtoja ir sekretorės padėjėja, turinčia vyresniojo čiužinio laipsnį. Po minutės ji grįžo ir žengė žygiuodama prie stalo.
– metiau ją per tvorą.
– Ar tu kvailys ar kažkas? Tai augalo veteranas. Tiesa, sėdi. Žodžiu – bum.
– Tu valgai. – žmona pakėlė lėkštę aukštyn.
– Aš nenoriu. Jūs turėjote įdėti jį į mano lėkštę. Koks tai maistas? Išimkite, leiskite vaikams valgyti. Tik nesakyk jiems, ką aš valgiau. Ir tada jie niekina.
– Teisingai, jei iš tavo burnos yra kekšė. Ar jums reikia valyti dantis, kai paskutinį kartą juos valėte prieš šimtą metų? – žmona surinko indus nuo stalo ir nuėjo į gyvenamąją trobelės pusę.
– Būk tyli, moteris! Ką jūs suprantate kvapuose? Gerai, – nusimečiau rankovę trupiniais ir lašais nuo stalo. – Ką aš norėjau pasakyti. Huh?.. Taigi, pasiruošk eiti pas Petrą.
– Kodėl?
O, kolega, mes turime naują rimtą verslą. Pirmas ir paskutinis!
– Ar mes pervedami į Sankt Peterburgą? – Harutūnas ištraukė plaukus iš šnervių, nudžiugo ir susimovė cukranendrėmis.
– Ne, gerk vėsiau. Mes tirsime rimtą reikalą, o ne kirsime aplink tvartus, ieškodami pamestų viščiukų ir jaučio. Ir tada, kai jį surasime, būsime perkelti aukščiau…
– Kur jis yra į dangų?
– Kvaily, danguje nėra miestų, į Ameriką.
– O ko mes ieškosime? Ką reikia rasti, kad mus nusiųstų į Ameriką?
– Mes ieškosime nosies…
– Kieno nosis? – Harutūnas nesuprato.
Ottila užlipo ant stalo ir žengė į kitą pusę, arčiau kapralo. Jis atsisėdo ir apkabino kojas, su jais bendravo.
– Na, trumpai tariant.. – jis pradėjo pusbalsiu.
– O kas tada šnabždesyje?
– Nerdas, varžybos. Šį atvejį FED gali pašalinti.
– Aha! Supratau kasetę.
– Taigi, tada rankovė. Ei, šaunu! Aš esu “užtaisas”, o jūs – “rankovė”. Ir užtaisas įdedamas į rankovę. Hahaha Yra juokinga
– Ne. Jie įdėjo kulką į šovinį.
– Kokia protinga? Ir jūs žinote, kad mūsų šalyje visi protingi – vargšai ir vargšai. Ar norite skirtis? Tada klausyk, aš du kartus nepaaiškinsiu. Šventa vieta niekada nebūna tuščia. Ir tavo vieta, ne tik šventoji.. Ar žinai, kiek bedarbių mūsų kaime nori tave pagrobti, kad užimsi savo laisvą vietą?
Harutūnas iš baimės patraukė akis ir liejo senatvės ašaras.
– Atsiprašome, užtaise į rankovę įdėta ne kulka, o užtaisas.
– Na, tada išgirsk, kiek aš paaiškinsiu trumpai: Eeee… ar jūs skaitėte Gogolį?
– Jis išgėrė mogaus.
– Ar tu juokauji?
– Tai buvo humoras. Žiūrėjau filmus su jo dalyvavimu.
– Tai gerai. Ar žiūrėjote filmą apie NOS?
– Apie kieno nosį?
– Na, ne apie tavo? … – Ottila nušoko nuo stalo, – vėl šmaikštavo?
– Mnn, taip! – dėmesį patraukė senis. Ottila pažvelgė į kūniškojo kirkšnį ir, išsipūtusiomis akimis, pakėlė galvą, mėtydama galvą į galą ir matė tik mieguistą rezginį.
– Sėdi fucking!! – sušuko jis. Kapitonas sėdėjo pradinėje padėtyje.
– Prisiminiau. Kasetė… štai kur vyras pametė nosį…
– Prisimeni?
– Teisingai!!
– Taigi mes jo ieškosime. Pati … – O Ottila pirštu kišo į lubas. – paprašė manęs pusę dienos. Jis labai paprašė, kad aš pats asmeniškai imčiausi šio klausimo. Taip sakant, perėmė asmeninę kontrolę.
– Dieve?
– Ne, tu kvailys, maršalas. Nuuu, mūsų dievas. Jis pasakė, kad nėra nė vieno vertesnio … – Ottila pašoko ant kelių, stovėdama pavaldi ir perėmė situacijos kontrolę.
– Ir kaip mes jo ieškosime. Tai istorija?! Negana to, jie mirė.
– Kas jie tokie?
– Na, šie, pagrindiniai veikėjai, jau seniai mirė… ir Gogolis yra pagrindinis liudytojas, tas pats… na, miręs.?! Tai ne humoras.. Aha?
– Kvailys. – Kuklis iššoko iš Incefalopatijos juosmens. -Mes ieškosime paminklo ant pavogtos varinės lentos. Arba benamiai, arba sukčiai. Vis dėlto paminklas NOSU, o gal… antikvariniai daiktai.!?
– O kas čia liks?
– Isolde ir Izzy pagrindiniam.
– Ar jis vis dar mažas?
– Nieko nėra maža, aš jau pažinau moterį jo metais.
– Tam nereikia daug proto: padėkite, išspjaukite ir nuėjo…
– Kaip žinoti, kaip žinoti…
– Ne, globėja, galėčiau likti, mano širdis silpna…
– Nieko, Sankt Peterburge jūs kvėpuosite dujomis ir palengvinsite.
Harutūnas taip pat norėtų pasakyti ką nors, kad liktų su Klopo žmona, tačiau jis susimąstė ir pažvelgė į nuskaitytą dvilypę uodegą ant kelio ir nykščiu prispaudė vabzdį į savo kelnių medžiagą.
– Ką norėjai išpūsti? – sarkastiškai užmerkęs akis paklausė Ottila.
– Neturiu nei pinigų, nei vaistų.
Na, tai yra išsprendžiama. Viskas apmoka biudžetą. Jei rastume nosį.
– O jei nerasime?
– Ir jei mes jo nerasime, tada visos išlaidos bus išskaičiuotos… iš jūsų.
– Kaip taip?
– Ir taip. Jei vis tiek užduosite kvailus klausimus, galite prarasti darbą. Gavai?
– Teisingai, supratau. Kada mes einame?
– Kvailas klausimas.