– Taigi užsiimk, kas čia? Bet tik laisvu laiku.
– Bet man reikės išlaidų, kelionės išlaidų, maitinimo, apgyvendinimo viešbutyje, važiavimo taksi.
– M-taip. Pradėti reikėjo nuo to. Norėdami tiesiog nuvykti į Sankt Peterburgą, kiškį taip pat galite pasiimti traukiniu – “Bomzhovskoe” reikalas, taigi šiame viešbutyje nėra nieko. Jį galite pakeisti stotyje arba, blogiausiu atveju, benamiams rūsyje. Su jais jūs pavalgysite. O mieste ir pėsčiomis galite pasivaikščioti po Sankt Peterburgo lankytinas vietas. Biudžete nėra pinigų, kol nebaigsiu statyti kotedžo. Na, ar tu mane supranti?
– O iš mano “Strongpoint” kasos? Čia truputį rinkdavausi kolūkiečių baudas.
– Ir daug?
– Taip, to užtenka pirmą kartą.
– Gerai. Paimkite tai iš sąskaitos. Jei išspręsite problemą, grąžinsiu pardavimo kvitų išlaidas, bet ne?! Ne man spręsti, nes pinigai yra vieši.
– Gerai, Eximendijus Janis oglu Snegiryov. Aš, žinoma, turiu mažai laiko, bet aš ką nors sugalvosiu. – Ottila nuleido telefoną ir guli susitvardęs ant stalo, ištiestomis rankomis.
– Štai jis, naujas verslas! Dabar jie sužinos apie mane Petrovka 38.
Durys užkliūva, ir pasirodė nepaprastos jo pagrindinės pusės Isolde Fifovna matmenys.
– Ar valgysi? – švelniai paklausė ji, – ir nemėgau ant stalo, aš taip pat ją nušluostiau.
– Aš čia pusryčiausiu!
– Ką tai reiškia ČIA? Ar aš esu kaip padavėja ar kažkas? Eik į virtuvę ir valgyk kaip visi kiti. Aš nenešiu.
– Aš labai norėčiau, bet Maršalas turėtų man paskambinti.
– maršalas? Aš sakyčiau taip. Tada palauk. Sūnus atneš dabar tai, kas liko. Ir išlipi nuo stalo, Šerlokas Holmsas… Hahaha … – nusijuokė ji ir nuėjo į antrą trobelės pusę.
Priekinės gatvės durys užsikimšo, o durų durimis pasirodė kapralas Incephalopathas.
– Ar galiu turėti kasetę?
– Užeik ir atsisėsk… Mes turime verslą… Rytoj vyksime į Sankt Peterburgą. – Ottila atsistojo, pasisuko ir atsisėdo į kėdę.
– Kodėl?
– Pavogtas paminklas nosies Gogoliui ieškoti.
– Aaaaa … – encefalopatija įėjo ir atsisėdo į kėdę pavaldiniams ir lankytojams, numetusi pėdą koja. – Aš atsimenu, Bosai…
APULAZ 2
Harutūnas Karapetovičius atrodė plonas ir ilgas. Veidas buvo tipiškas kaukazietis. Plaukai pilki, ilgi iki pečių, net kaip šiaudai. Tiechkoje buvo tvirtas plikis, uždirbtas iš ankstesnio tarnautojo-sargo darbo kviestiniams darbuotojams. Anksčiau jis dirbo galvijininku, po dešimties metų kalėjimo – politiniu kaliniu. Anekdotas kaimo tarybos auditoriui papasakojo apie proletariato vadą Leniną ir net kiaules, ir šis griaudėjo. Leninas būtų reagavęs lengviau, tik nusijuokęs, bet ten vietinė valdžia – ne. Bet tai buvo posovietiniu laikotarpiu. Ir todėl, išnykus sovietinei sistemai, išnyko ir teistumas. Jis buvo reabilituotas ir jam suteiktos išmokos už dujas. Tačiau išėjęs į pensiją jis norėjo būti naudingas visuomenei, o paskui naujojo rajono policininko žmona patraukė mėlynomis akimis ir… likusi dalis yra APKABA… Taigi, manau, neprisiekusi… Taigi jis nuvyko pas kapinius į į rajono policijos pareigūną, o rangas liko iš armijos tarnybos.
Jam patiko anglų detektyvas Poirot ir todėl jis rūkė pypkę kaip Holmesas, jis juos tiesiog supainiojo. Jis, kaip ir Elkyl, nešiojo skrybėlę ir ūsus, tik gruzinus. Net cukranendrės iš dėžutės “Moonshine” iš Mariinsky operos ir baleto teatro darbuotojų nusipirko panašų ir uodegą. Batus pagal užsakymą pagamino kaimynas, kuris šioje zonoje tarnavo kaip batsiuvys. Jis netgi išmušė juos smeigtukais ir eidamas, ypač ant asfalto, spustelėjo kaip arklys ar mergaitė iš Brodvėjaus. Jo nosis buvo panaši į erelio, o didelės akys buvo panašios į lemurą.
– Taigi, – tarė Ottila ir atsisėdo ant specialios kėdės. Izya trenkė durimis ir įėjo į kabinetą. Ant padėklo jis nešė keptus plaktus kiaušinius su žuvimi ir mėgstamomis šviežiai spaustomis česnako sultimis. – užeik greičiau, kitaip pytonas jau ritasi.
– Fuuuu! – sušnibždėjo Incefalopatija, – kaip tu ją geri? Galite atsipalaiduoti…
– Ką jūs suprastumėte dėl išskirtinio gurmano? Negalima gerti. Man asmeniškai tai patinka. – puiku.. – pagurkšnojo Ottila ir.., – Uhh, – burbtelėjo į šoną. Jis pašoko ir nubėgo į tolimą biuro kampą. Didelis rūko formos gumbų srautas paliko teritorijos gerklę ir akimirksniu, kaip ašarinės dujos, užtvindė visą kambarį. Arutūnui buvo užfiksuotas astminis spazmas, o kai jis kosėjo, jis nebuvo protas.
– būtų gėda ar kažkas?! Aš tinkamas tavo tėvams.
– O gal mama? – Otila patyrė išplaktus kiaušinius ir su burna, spjaudydama trupinius, griežtai keikė: – Kiekvienas turi savo skonį, sakė induistas, nusileidęs nuo beždžionės ir apliedamas savo gaidį banano lapu. Ar nori akies?
– O! Atsiprašau, globėja, aš ką nors pamiršau … – Arutūnas Karapetovičius sugėdino ir atsisėdo į kėdę.
Staiga išdaužė gatvės įėjimo duris ir į kabinetą įžengė sena maždaug šimto metų moteris.
– Kas neuždarė durų??? Aš užsiėmusi, močiutė!!! – Bug Klop ir užspringęs…
Žmona išgirdo kosulį ir nubėgo prie jo su lakštu ir rašikliu, kad šis surašytų testamentą. Bet matydamas jo nenaudingumą, pasvyravo ir užpūtė vyrui kaulėtus pečių ašmenis. Ottila sukikeno ir išspjovė trynį.
O, Harutun, sena kremzlė, kodėl tu neužrakei durų už tavęs, kai atėjai? O tu, močiute, išeini, mes turime susitikimą.
– Kaip? paklausė kurčioji močiutė.
– Grunt! ateik po vakarienės!! – garsiai tarė Klepas.
– Valgyk, valgyk, mielasis su medetkų… Aš lauksiu. – šypsojosi močiutė ir pritūpė, nes kėdžių daugiau nebuvo, o mesti vietos čia nebuvo įprasta, ir niekas iš auditorijos į galvą neatėjo.
– Kokie pietūs? Kas? Aš pusryčiauju… O tada darbotvarkėje: darbas su pavaldiniais. – Ottila mostelėjo ranka ir, laikydama šaukštą su kiaušinio gabalu, patraukė mėlynę tiesiai į Harutuno akį, – o tu? – įšoko į kėdę, – nedėkingas vidutinybės, – tada pašoko ant stalo, – galite valgyti tik mėnesieną ir mušti veidus vienas kitam. Aš nesiruošiu vaikščioti kaip kojotas.. – ir kaip akrobatas, naudodamas kaladėlę, aš šokinėjau nuo stalo iki grindų, – ir susitaikiau su tavimi.. Parašyk pareiškimą ir viskas!
– Koks teiginys? Ką tu šauk? “Isolde Fifovna nutraukė jį karaliaus Kongo šauksmu”.
– Aha? – prasidėjo nykštukas.
– Ką tu šauksi? – paklausė ji ramiau ir tyliau, – ar nematai, ji ilgą laiką miega.
– Taigi čia, dabar, nakvynė? Incifalatus, išimkite šį pensininką. – Ottila susigrūmė į maišą ir užlipo ant kėdės toliau vakarieniauti.
– Aš esu incephalopatas, globėjas, o ne Incifalate. – pataisė kapralas ir nuėjo prie miegančios senolės. Lengvai įkišęs ją į cukranendrę, kaip Poirot ar Watson. – Mielasis, ale?! – atsisuko į Bosą, kuris jau sėdėjo prie stalo ir prie pievos.
– Bosai,