Juokingas detektyvas
StaVl Zosimov Premudroslovsky
© StaVl Zosimov Premudroslovsky, 2020
ISBN 978-5-4498-0727-4
Created with Ridero smart publishing system
ATVEJAS №1
Nosis
1 APULAZAS
Sveiki!
Nedelsdami pereikite prie pagrindinių mano rengiamų įvykių dalyvių aprašymo, pateikto šioje bylų dalyje.
Pirmasis sąraše yra generolas majoras Ottila Aligadzhievich Klop. Iš visų aplinkinių jis nebuvo standartinio augimo – devyniasdešimt devyni ir devyni centimetrai.
Klausiate: “Bet kaip jis buvo priimtas į ordino sergėtojų gretas, juk po pusantro metro jie nebus priimti į armiją, o be armijos nebus priimami… Bet jis yra – ypatingas atvejis: Jo tėvai, tiksliau, buvo jo motina ir senelis, kurie tarnavo jam vietoj tėvo, paprastiems Rusijos Federacijos piliečiams, turintiems pirmykščių žydų šaknis. Tiesiog jo motina, kažkada praėjusiame tūkstantmetyje, kai pasaulis vis dar nenaudojo kompiuterių ir Didžioji Sovietų Sąjunga, savanoriškai įstojo į internacionalistų ordinų gretas, kurių pareiga buvo išvalyti ligonius ištuštinus kaspinuočius. Ir tai atsitiko kai kurioje Afrikos šalyje, o senovės Centrinės Afrikos pigmečių gentys pasirodė sergančios, kurių vienas, tiksliau pats vadovas, yra Didysis Vyresnysis, šimtas dvidešimt tūkstančių metų jo kalendorius yra senas, o kadangi jo bendraamžiai seniai graudinosi (mirė), todėl tų, kurie prisiminė jo gimimą, nebuvo ir jis galėjo tvirtinti, kad jo motina yra Saulė, o tėvas yra Mėnulis ir t.t. ir tt.. Be abejo, būsimoji Ottila motina netikėjo šia pasaka, tačiau ji neįsižeidė, ji tik šypsojosi ir linktelėjo visų Žemės žmonių senamiesčiui. Po to, kai ji gavo vadovo skanėstus, jie buvo skaniai gundomi egzotiškais: keptais bizono akimis česnakų padaže, rūkytais dramblio kiaušiniais su šokoladine lašiša, šviežiai pamesto paramediko Ivano Kozimovič Pupkino šviežiu kraujo barščiu išvakarėse ir “Coca” vaisių sultimis trečiajame… Apskritai nėščia motina pabudo ir tada jos gyvenimas nebeteikė ypatingo susidomėjimo.
Ir pagal Pygmy genties įstatymus, vidutinis kareivio ir ordino sergėtojo ūgis buvo ne mažiau kaip aštuoniasdešimt centimetrų ir ne didesnis kaip vienas metras penki su puse centimetro, žinoma, todėl jis buvo nuvežtas į jų policiją ir išsiųstas su mainų patirtimi į Rusiją. Taigi jis liko tarnyboje: gavo nuolatinę gyvenamąją vietą, kaip ir bet kuris kviestinis darbuotojas, ir kadangi tuo pat metu jis buvo Rusijos Federacijos pilietis, niekas negalėjo jo deportuoti. Žodžiu, mūsų šalyje viskas įmanoma, ypač dėl pinigų. Bet jis turėjo praeiti karinius mokymus su savo tėvu giminėje ir užpildyti dramblį egzaminui. Tai buvo pasakyta dokumente, pateiktame paklausimo vietoje, kuris buvo užrašytas ant Ottila pilvo ir patvirtintas UNESCO. Žinoma, prie jo buvo pridėtas dar vienas dokumentas, nors neoficialiai jis atrodė kaip šimtas dolerių. Ir dar daugiau, pagrindiniame dokumente buvo nurodyta, kad jis tarnavo genties, vadinamos Nakatika Ui Buka, šiaurės-pietų padalinio armijos generolu. Žinoma, šis titulas jam buvo suteiktas dėl tėvo visam gyvenimui, juo labiau, kad jų gentis buvo įtraukta į JT pajėgas.
Jaunas Ottila, įgydamas šią genties patirtį, tiksliau, išlaikė egzaminus: šaudymas iš lanko, metimas iš tomahaw, “lipimas ant lagaminų” lipimas, kuris leido jam užlipti tiek lygiomis vertikalėmis, tiek spuogų pagalba. Jis taip pat galėjo mesti abi kojas per savo ar kitų ausis ir, laikydamasis ant grindų ant abiejų rankų, galėtų šokti šoktelę iš čiaupo, atlikti trigubą šuoliuką aukštyn, į šoną, į priekį, atgal ir neliesdamas grindų. Jis išmoko sutramdyti kates, šunis ir kitus įkandusius bei ėdančius gyvūnus, įskaitant uodus, bedbugs, utis ir pilkšvai lokius.
Po to, kai Ottila buvo išsiųsta jo paties prašymu ir dėl motinos ligos, jis buvo išsiųstas į Vidaus reikalų ministeriją kaip tarnautojas – Maršalo adjutantas, kurio jis niekada nebuvo matęs savo akyse, o tik girdėjo jo balsą per radiją ir specialų telefoną. Po trisdešimt dvejų metų jis buvo perkeltas į Sokolovo Ruchey kaimą Leningrado srityje ir Sankt Peterburge, Liubano geležinkelyje, dėl supjaustytų administracinių aparatų.
Jie skyrė jam trobelę, buvusią profesinę mokyklą. Pirmoji trobelės pusė užėmė patalpas būstui apgyvendinti, o antroji buvo skirta kaip stiprioji pusė.
Tada Ottila Aligadzhievich sėdi savo kabinete ir rašo ketvirčio, o paskui iš karto metinę ataskaitą. Jis skuba, daro klaidas, painioja žodžius kalbomis ir žinojo keliolika jų, tarp jų: prancūzų, gimtoji giminė, penkios skirtingos sovietinės kalbos, lotynų, šnekamoji rusų kalba, rusų literatūra, rusų fenja, rusų benamiai, tardytojo kalba ir kitos.
Jis rašo, rašo, o tada dešimt metų sūnus ateina į savo kabinetą:
– Tėve? – kukliai vaikiškai paklausė šimto trisdešimties centimetrų dešimties metų sūnaus Izya.
– Ką, sūnau? – nekėlęs galvos, atsakė devyniasdešimt devynių centimetrų tėvas Ottilas.
– Tėti..? – Izija dvejojo. Tėvas vis dar rašė.
– … gerai, kalbėk?! paklausė tėvas.
– Tėti, aš pažiūrėjau į langelį čia, ne?!
– O kas?
– Kai kurie žodžiai man ten neaiškūs…
Ottila pažvelgė į sūnų tėviškai, nenuleisdama galvos, pakėlė kojas ant specialios kėdės su laiptų turėklais ant šoninių kojų, atsistojo, pasisuko ir atsisėdo ant stalo. Jis meiliai pažvelgė į sūnų pro akinius, paleido juos ant nosies galiuko ir paprašė, pažvelgdamas į sūnaus akis ir nepakeldamas galvos, dėl ko skaudėjo galvą ir kaklą. Jis pažvelgė į visus iš apačios į viršų. Tai taip pat pažeidė jo pilietinę padėtį. Ir dar daugiau priešais sūnų, kuris užaugo kaip paprastas vaikas. O dabar, sėdėdamas ant stalo, jis galėjo net įbrėžti juoduosius antakius.
– O kokie žodžiai tavęs nesupranta, sūnau?
– Na..: Prezidente, kažkokia valdžia, FSB.. kas tai? Mes dar neperėjome per istoriją. Ar taip, laikinai.
– Ar jūs šiuo laikotarpiu tik prokuratūrinė mokykla. – šypsojosi tėvas, nusiėmė akinius ir lengvai suspaudė juos į kumštį, kurį paskui atsirėmė į stalo viršų. Kita ranka jis sumušė sūnui ant peties ir trinktelėjo jam didžiulę pliką galvą, o tai nebuvo žmogiškai žmogiška.
– Na, klausyk, – atsiduso tėvas, – prezidentas mūsų šeimoje esu aš, šiek tiek galios yra tavo motina. Na, ji, tu žinai, ką jis daro… Neleidžia atsiduoti, patikrina pamokas.
“Pašarai”, – pridūrė Izya.
– Ne maitina, bet ruošia maistą. – pridūrė tėvas.
– O kas tada maitina?
Tėvas žvilgtelėjo į savo siauromis akimis senelio kairiąją akį, paskui į plačiąją akį, kurią sūnus gavo iš savo prosenelės. Jie sako, kad ji buvo kinė, bet tik rusifikuota. Taip tvirtino jo žmona; juosmens aukštis, svoris ir plotis dviem šimtais. Be to, šviesiaplaukė ir mėlynomis akimis, skirtingai nei raudonplaukis tėvas.
– Aš tave visus maitinu! – išdidžiai ištaręs tėvas atsakė ir iškišo jam krūtinę. Jo veidas tapo išmintingas.
– O kas yra močiutė? – paklausė sūnus, rinkdamas nosį.
– Nesirinkite savo nosies, sūnau, šiandien nėra kalnakasio diena, – ir švelniai nuėmiau ranką nuo sūnaus galvos, -.. Mūsų močiutė yra KGB. Senasis gimtasis KGB.
– O kas yra KGB? – sunelis sunerimęs.
Tėvas paleido sūnaus ranką ir, atitraukęs nuo sūnaus, spoksojo kaip avinas į naujus vartus, į Dzeržinskio portretą.
– KGB yra tas pats, kas FSB. Tik sena kaip močiutė. Ir sąžininga, ne tokia, kaip dabar, viskas sugadinta… Apskritai, močiutė yra FSB…
– KGB … – sūnus pataisė ir, susukęs į šnervių gilumą sauso snarglio kalaviją, išsitraukė, pažvelgė į jį ir, įkandęs kumščius, išspyrė, raukšlėdamas nosį. – phew.., sūrus.
– NENAUDOK stirnos, kad mama tavęs nemaitina?! – piktinosi