– O iš kur? – paklausė rupūžė, nuplėšdama lentą nuo sienos.
– Taigi tu nesi skonis ar kas? – nustebo močiutė.
– Taigi ne Tomi, sakyk vardą, sesuo, vardas, atsakė senis.
– Taigi tavo sūnus, Izzy. – Tikrai sena moteris pranešė balsu.
Oi, ne šūdas sau, juokauk! – už pliką Idotą.
– Ir tu tyli, aborto auka. – močiutė priėjo prie vaiko.
– tyliai! – Bedugis buvo sukrėstas. – Kodėl tu, močiutė Clavka, gavai tai? Kas tau pasakė šią ereziją? – Ottila tapo niūri ir patamsėjusi, nes buvo tamsiaodžė.
Klaviatūra užsikimšo ir pradėjo atrodyti prasčiau, dvidešimt metų senesnė nei septyniasdešimt metų.
– Na, aš taip manau, – sušuko Klavka ir pakeitė veido išraiškas ir pradėjo atrodyti kaip trylikametė mergaitė, kuri žiūrėjo į veidrodį praradusi sąžinę. Jos oda buvo sutraukta, o jos tikrovę atskleidė tik be dantų burna, kur tik vienas įstrigo juodais kaip anglis, dantimis ir kelmais, kurie nebuvo baigti ėduoniu. – Iš visų vyrų tik Izya ją aplankė… o jūs? – sušuko močiutė. – bet tu esi jos tėvas! Aš taip manau.
– Tualete pagalvosite, bet štai, eik, Pasha. – Atvažiavo Idot, – Ką jūs varote į žmones dažais? Ar norite žiūrėti televiziją? Sensacija! Brolis išprievartavo seserį ir gimė humanoidas? Taip, jūs greitai mirsite, nei kažkas į tai atkreips dėmesį.
– O gal tu esi jo tėvas? – piktai su močiute Klavka.
– Kas, apygardos karininkas, ar kas? Tu vairuoji, sena moteris. – ir Idot įmetė į jį rastą mėšlo gabalą.
– Tai tu tas, kuris vedė žąsis. Mano manymu, tai yra apie Saros embrioną, o ne apie bedbugės motiną. – paaiškino močiutė.
– Pirma, ne embrionas, o embrionas. Embrionas yra tvarinyje, kuriame nėra smegenų. O žmogus turi embrioną. Reikėjo mokytis mokykloje … – rupūžė pareiškė ir žvilgtelėjo į šoną Idot.
– Ir antra? – prisiminė močiutė.
– Ir antra.. – ir Senis nukreipė akis į Klopą, bet to niekur nebuvo. – O kur yra “Bedbug”? – paklausė jis Klaviatūros.
– Tiesiog buvau čia. – gūžtelėjo pečiais močiutė.
– Taip, jis numetė. Kam malonu, kai jie kalba apie tave. Kas ten: antra? – paklausė Idot.
– Taigi taip yra. Oho?! – kažkas nustebino rupūžę. – Radau skylę sienoje.
– Kur? – paklausė Idot ir nuėjo į rupūžę giliai į tvartą.
Sienoje buvo skylė, kuri atrodė kaip krosnies šulinys. Viskas suodžiuose ir kulkose.
– Taip, tai sena viryklė… O gal joje palaidotas lobis? – džiaugėsi senoji moteris ir spėjo, kad jos amžius atrodo originalus. Rupūžė įkišo ranką į skylę.
– Arba spąstai iš žiurkių. Hehe. – prikišo Idot.
– Aš nebijau mirties. – Ir rupūžė giliai įsikišo ranką į alkūnę.
Staiga kažkas pradėjo rūdyti.
– Ahahh!!! senis sušuko ir bandė ištraukti ranką.
– Ką,.. spąstus? – įlūžo močiutė. Rupūžės išsipūtusios akys. Ranka užstrigo. Iš rupūžės kaktos nutekėjo prakaitas ir jo siautėjančios akys buvo panašios į skęstantį vyrą per pastarąsias dvi minutes.
Po akimirkos ranka vėl vibravo tiek, kad jo rupūžės skruostai sudrebėjo ir jis staiga ištraukė ranką. Sausa mirusios besišypsančios katės mamytė buvo įspausta į šepetėlį.
Vargas, turėk mane nariu! – nustebino rupūžė ir ištiesė, erzindamas lavono veidą, prie suglebusios Klaudijos veido.
– Woah pirkti! – mostelėjo močiutė ir, šokinėjusi ant nugaros, įsitaisė ant savo milžiniškos nugaros tiesiai ant šimto penkiasdešimties milimetrų dydžio nago, išlipa iš lentos, kurią anksčiau metė. Goiteryje visiškai kvėpuokite…
– Ha, ką aš pasakiau?! tas užpakalis tave suskaičiuos. – kaltino Idot.
Ir, pasak draugiškų Idotovo žodžių, močiutė barškino į seną gerklę.
– Išėjo į fermą, pas močiutes. – susiraukė senoji moteris ir, pakėlusi kairę sužeistą sėdmenis, prikalė prikaltą lentą prie kūno. Vinys buvo aprūdijęs ir gofruotu paviršiumi kaip pjūklas. Kraujas lašėjo nuo galo. Klaviatūra apžiūrėjo jį iš visų pusių ir, jausdamas skausmą, žiauriai rėkė.
– Ką tu juokiesi, baikščiai? – ji sušnabždėjo ir numetė lentą kruvinu vinis Idot. Jis vengė ir pradėjo bėgti. Į taką paleistos plytos skrido persekioti. Vienas iš akmenų užmušė kampą vaiko galvos gale. Jis krito ir trūkčiojo.
– Ar tu vairuoji? – išsigando rupūžė.
– Niekas nemirš. – nuramino močiutė Klavka ir patepė žaizdą seilėmis. Vėliau Idot atsistojo ir susiraukė šalia jo, abiem rankomis laikydamas skaudžią vietą.
– Aš tave spardysiu. – Idotas suklupo ant savo balso grindų.
– O? Stebėk! Jos pilve yra pluoštas segtuko. – Rupūžė ištraukė šį ryšulį iš katės skrandžio ir parodė visiems.
– Pasukite, paklausė liūdna Idot.
– Gal ten bruliki? – pasiūlė, močiutė, pamiršusi skausmą, buvo klaviatūra. – Ir tu, Goldfinchai, eik dirbti. ji barė Idot. – tavo pavardė Mukhin ir skraidai virš dolyah iš lobio, kaip skrieji virš Paryžiaus.
– Ką tu sakai? O gal jūs eisite į pragarą, A? – Idot važiavo. – Dabar aš pataikiau į savo zylę!
O, gerai! – rupūžis užkandžiavo. – Buzu sustabdyk abu. Nori, kad paimtas mantukas būtų? Padalinkite į tris.
– In! Tai pagarba jums rupūžė. Atsiprašau. Aš neteisingai tave supratau … – džiaugėsi sumokėta Idot.
– Neklauskite atleidimo, nesu raudona mergina. Jūs neteisingai supratote kitą. Pusė manęs, pusė mums.
– Kodėl tai skirta? – piktinosi močiutė.
– Nuo to! – nusišypsojo rupūžė. “Aš galėjau visa tai priimti vienas”.
– O kaip yra, jei jie vakare apžiūrinėja visus čia ir net gyvenate čia be išeities?
– Taip, tau gera įkąsti, seni žmonės. Atidarykite jį, o gal ten nėra nieko blogo. – įėjo Idot. -ir žaidimas nėra vertas žvakės.
Rupūžė pažvelgė į bendrus lobio savininkus ir be vargo suplėšė supuvusią virvę ir lėtai pradėjo atidaryti ryšulį. Liudytojai budi.
– Ei, buteliai. Molis…
– Svarstyklės…
– Kiekvienas šimtas mililitrų…
– Šeši kūriniai…
– O kas parašyta?
– O, ar jie užplombuoti?!
– Kamštis. Derliaus, tikriausiai…
– O kas parašyta, leisk man pamatyti? – Idotas bandė paimti vieną pastolį.
– Ne velnias, tu laukinis! –