– O tu?
– Aš? Po velnių, tai yra pagrindinis šio morono paklusnis kvailys.
– O ką, jie iš tikrųjų bendrauja? jai gerai.
– Ei, jis pasiūlė jai papildomų pajamų. Geriant, žinoma.
– Teisme, žinoma, neišsakysi šių žodžių prieš Idot.
– Tu mane laikai už ką nors, bosai. Aš nesu kalė. Nesu buvęs zonoje ir nešokiu į tavo pypkę. Geriau laiko nei laisvas kaušas.
– atvėsti. Tai aš. O kas?!
– Aš suprantu, viršininkas.
– O ar Baba Klava galės dirbti?
– Žinoma. Nors jai 65 metai, ji plūgo kaip buldozeris. Bet Idot?! Bus problemų.
– Jie nebus. Aš ją taip pat pritrauksiu.
– O pinigai visiems vienodi?
– Jūs daugiau, bet po puikių valandų.
– O jei mes tai padarysime ir mes nepadarysime gražaus laikrodžio?
– Gaukite iš manęs čirškimą, o bausmė neskiriama. Daug darbo.
– Bet ką ten statyti?
– Kiaulė turi būti padidinta. Noriu turėti kiaulių. Na, taigi, rankos?
Senis gūžtelėjo pečiais.
Na, jei tokiomis sąlygomis trys gabalėliai.
– Jums ketveri ir nepamirškite termino.
“Tas ir tas”, – papurtė galvą, gurkšnodamas tvartą, – aišku, sutinku.
– Tada mes sutarėme. Ar mokėsite. Aš jums duosiu pinigų, bet jūs taip pat esate paklausūs, supjaustėte juos, rupūžė?
– Ooo, aš?! Šūdas klausimas, bosai, padarykime tai!! – Senukas giliai įkvėpė ir uždegė kitą cigaretę. – Vadinasi, aš toks kaip meistro darbas?!
– Atrodo.
– O kada pradėti?
– Ir net dabar aš pasakysiu Arutūnui, kad Idota ir močiutė Klavka atveža. O čia Idot.
– Prisimink moroną, jis pasirodys.
Idot pasirodė duris.
– Na, ką tu atnešei? – Bedugis atsisuko į Kidį.
– grynaisiais.
– kiek?
– Pakanka poros gabalų?
– Pakankamai, bet tai dar ne viskas. Jūs padėsite senajam, jis jums viską paaiškins.
– Tam? Na, bosas, jis nesandarus.
– Dabar ištrauksiu tavo akį, atsakysiu už turgus, nupiešsiu? – ir rupūžė puolė prie “Pitchfork”, kurie nebuvo toli, prie Idot.
– Palauk! – Gavau Idot oro pistoletą. – Dabar šaudysiu kiaušinius.
– O? Ar tu su ginklu?
– Viskas teisėta, vadovas. Tėvas davė. Čia iš tokių sraigių.
– Nebijote? Jūs esate čia areštuotas. Ar galiu paskambinti tėvui? Jis nepadarys tavęs nesandariu, bet duos tau pipetes, tu tai atsiminsi visą gyvenimą. O iš kur jūs gavote tą rupūžę, kurioje pilna skylių?
– Taip, kaime visi kalba.
– Ką tu subraižai, Kalbito veidas. Kodėl jie nepasako, kad mano akys myli?
– Taigi, nusiramink ir dirbk, jei nenori problemų… Viskas… Tylu! Aš sakiau: dirbsi vietoje, laikotarpyje!!! – visame kieme sušuko rajono generolas Klopas Ottila Aligadzhievich.
– Taigi yazh crazy? – nustebo Idot.
– Gerai. Pradėkime nuo pradžių: kokia bagažinė?
– Mano. T. y., Tėvas davė.
– Ar yra leidimas?
– Yra.
– Patikrink. Bet jūs nesijaudinote dėl valstybės, todėl pasamdėte traktorininką, kuris ardys šias kanapes. Ir jūs sugalvosite terminą su juo.
– Ir čia aš ne. Neįrodysite.
– Aš neįrodysiu? Šiuo metu internete siųsiu įrašą į vakarykščio pokalbio youtube ir tėtis nepadės.
– Chervonets, tiksliai? – pridūrė senis.
– Ir tu užsidaryk hailo, Schmuck! – išsigando Idot.
– Tylus, tylus. Matai, pimpochka? – Ottila atkreipė dėmesį į pirmą tvoros laimikį. – Tai yra vaizdo kamera. Galite pasakyti sveiki savo šeimai.
Vaikas nieko nesakė.
– Toto, ateik ir per valandą čia darbo drabužiais.
Galite atsivesti tėvą. Tikiuosi, kad jam bus malonu žinoti, ką daro jo patėvis. Įpėdinis! Galite sugadinti jo reputaciją amžiams.
– Nereikia pasakoti tėvui. Dirbsiu.
– Tai gerai. Pasibaigus eksploatacijai, jūs taip pat gausite bokštus. Ir tu sakai savo tėvui, kad su manimi susiradai darbą. Gavai?
– Taip.
– Be to, nueik pas močiutę Klavką ir pasakyk, kad aš jai skubiai skambinu.
– O jei ji neatvyks?
– Sakykite, kad areštuosiu jus pagal bet kokį įstatymų griežtumą.. Eik.
Taigi brigada surinko ir ėmėsi atkurti tvartą, kuris, kaip akys dygliuotas akims, Ottila prieš rėmuo jau penkerius metus išgyvena Islingo verkšlenimą. Ir Bedbug negalėjo arba nenorėjo tam rasti laiko. Apskritai Ottila buvo tingus žmogus, tiksliau, jam buvo lengviau pagauti liūtą, nei pastatyti ar išvalyti galvijus. Netrukus Arutūnas atėjo su rupūžės peiliu ir be tų sugautų. Matyt, Klaudija perspėjo visus ar tuos, kurie išsekę. Tuomet teisėsaugos pareigūnai ėjo aplink kaimo tvartus ieškodami jaunos karvės, kuri dingo iš pasiturinčios Lidergos šeimos. Paieškos truko neilgai ir burenka buvo rasta didelės skurdžios Sarikulovų šeimos tvarte. Tačiau pasodinti šeimos savininkas neveikė. Jis ėmėsi neigimo ir kaltino nepilnamečius vaikus, sako jie alkani, kad pavogė karvę, o savininkas nieko apie tai nežinojo, priežastis – kasmet išdykęs kūdikis. Burenka buvo grąžinta, o Sarikulovui grėsė, kad anksčiau ar vėliau jis įlįs ir atsisės.
3 APULAZAS
Kitą rytą Ottila atsibudo nuo ašarojančių nuteistųjų brigados kilimėlių, kuriuos sudarė: rupūžės – kaip viršininkas, Idot – neišmatuotas šono ir močiutė Klawka – komandos žvaigždės.
– Kur išmetėte lentą, kvaily? – Oralinis Idot, pramušdamas koją nagais.
– O ką, jūs siaučiate į kamuoliukus? Ji kabo ant tavo kojos! – rupūžė įsiterpė, kad moteris juoktųsi.
– Tu darai, medūzos, mirsi. – atsakė Idotas senis, – o tu, sena moteris, vis tiek įmesk lentą su nagais, aš įleisiu į užpakalį.
– Žiūrėk, nesijaudink dėl gvazdikų, ypač dėl Zhabino! – basa pašoko be močiutės Klavos.
– Taigi, nuteistieji, kad mes rėkaujame, bet muštynių nėra? – sumaniai šypsodamasi paklausė Ottila, kuris išėjo į prieangį.
– Taip, šis kvailys išsklaidė senas lentas, ir aš prakišau koją. – Idot nuėjo kukliau.
– Atsargus poreikis. Čia ir mano vaikai vaikšto.
– O ką,