– Vadinasi, tikra Arandeil, – sausai šyptelėjo Ričardas. – Tai mūsų kraujyje, ponia. Tarp mūsų nėra nė vieno, kuris nebūtų sukėlęs didesnio ar mažesnio skandalo. Nagi, jeigu tos kalbos yra tiesa, tai kadaise ir jūs pati pabėgote su Hanu.
– Jis bent jau buvo markizas, dar ir turtingas! Ne, aš Kasei pasakiau, kad jos vedyboms su Vitniu nepritarsiu. Jo kilmė priimtina, bet jis neturi nei turto, nei vilčių jį paveldėti. Kasei, žinoma, dėl to galvos neskaudėjo; mergiotė užkibo ant gražaus veidelio. O, jis gražuolis, neneigiu, ir geraširdis, bet kišenėse vėjai švilpia.
– Tai kaip jie gyvens?
– Ji pasiėmė visas savo brangenybes. Turės jas parduoti ir iš tų pinigų verstis iki kitų metų, kol pasieks pilnametystę. Tada jau gaus gražaus pinigėlio, užteks visoms paskaloms išsklaidyti. Tokie turtai atvers jiems visas duris. Taip jau yra šiame pasaulyje.
Našlės skruostais tada nusirito kelios ašaros, ir Ričardas pasižadėjo pasilikti.
Nuo to laiko apie Kasandros pabėgimą nebebuvo užsiminta nė žodeliu, bet tapo aišku, kad incidentas sukrėtė Sofiją. Ričardas pernelyg stipriai mylėjo protetę, kad ją paliktų, kol ji nesustiprėjo kūnu ir dvasia. Todėl šią saulėtą rugpjūčio pabaigos dieną jis lydėjo ledi Han į garsųjį Vandens kambarį.
Ėjo jiedu lėtai, nes ledi Han buvo gerai žinoma Bate ir susitiko daugybę pažįstamų. Visi stabčiojo, teiravosi apie jos sveikatą. Su Ričardu buvo elgiamasi šaltokai ir mandagiai, leidžiant suprasti, kad jis pakenčiamas tik dėl giminystės su našle markize. Nieko kito, turėdamas tokią reputaciją, jis ir nesitikėjo. Juk jis vienas iš Arandeilų: viską, ko imdavosi, ar tai būtų gyvenimas, ar lošimas, jie darė iš širdies, ir velniai nematė pasekmių.
Vandens kambaryje buvo triukšminga ir pilna žmonių, aidėjo pašnekesiai.
– Dabar suprantu, kodėl nuo savo atvykimo į Batą čia dar nebuvau nė kojos įkėlęs, – vesdamas protetę per minią sumurmėjo Ričardas. – Visa grietinėlė ir tie, kurie jai nepriklauso, susirenka čia paliežuvauti apie pažįstamus. Tikrai, kaip jie visi spokso!
– Veikiausiai suka galvas, kas galėtų būti mano gražuolis palydovas, – sukikeno Sofija.
– O, daugumą jų aš pažįstu, – karčiai atkirto jis. – Labiau tikėtina, kad jie galvoja, jog gėdos paženklintų namų sūnui, juolab tokiam, kurio brolis buvo apkaltintas žmogžudyste, neturėtų būti leista savo pasirodymu suteršti šias šventas vietas.
Sofija tekštelėjo vėduokle jam per ranką.
– Pakaks tų nesąmonių, Ričardai. Pamiršti, kad aš irgi iš Arandeilų giminės.
– Bet jūs ištekėjote už turtingo markizo, ponia. Tai apvalo jus nuo šeimos vardą juodinančio purvo. Pažvelkit į juos – dabar šypsosi, bet tegu tik ištinka bėda, ir nedvejodami sudraskytų žmogų į skutelius tarytum kraują pajutę skalikai. Aš tai jau puikiai žinau.
– Ne visi. Pavyzdžiui, Veikfildai – puikūs žmonės. Matau, ir ledi Veikfild šiandien čia. Gal norėtum, kad pristatyčiau?
– Nebūtina, pažįstu jos sūnų ir sutinku, kad mano reputacijos jie nesureikšmino. Bet tie žmonės – išimtis. Visi kiti gyvena paskalomis. Pati man pasakojote, su kokiu pasimėgavimu jie piktdžiugavo pabėgus Kasei. Kaip pajėgiate likti tokia mandagi?
– Paprastai, – atsakė senoji ponia. – Linksime, šypsomės ir su vienodu nenuoširdumu vieni kitus sveikiname. O dabar ša, ateina ledi Keistpin.
– Mano brangioji ledi Han! – prie jųdviejų pripuolė santūrumu nepasižyminti geltonais šilkais ir plunksnomis papuošta kepuraite ant neįtikimai juodų garbanėlių pasidabinusi didingų proporcijų matrona. Ričardui mintyse iškilo bures pakėlusio laivo vaizdas, ir kol protetė sveikinosi su šleikščiai saldžia ponia, vyras tramdė šypseną.
– Ir ponas Arandeilas čia, kaip malonu jus matyti, sere. Girdėjau, kad jūs Bate, bet mūsų keliai taip ir nebesusikirto nuo to karto, kai susitikome mieste, regis, per ledi Viton vakarėlį, tiesa?
Ričardas nusilenkė.
– Jūs visiškai teisi, ponia.
Matrona vėl pasisuko į ledi Han ir apsimestinai bičiuliškai tauškėjo toliau:
– Jums turbūt gerokai ramiau dabar, kai ponas Arandeilas apsistojo su jumis Karališkajame pusmėnulyje. Namai turėtų atrodyti tokie tušti be vargšelės ledi Kasandros.
Paukščio nagus primenantys Sofijos pirštai įsmigo Ričardui į ranką, ir jis pridengė juos savąja plaštaka, ramindamas spustelėjo.
– Taip, ledi Kasandra ištekėjo už savo simpatijos, – atsainiai atsakė jis. – Aną dieną kaip tik gavome jos laišką, tiesa, teta? Ji devintam danguj iš laimės.
Ledi Keitspin suklapsėjo blakstienomis ir apsimestinę užuojautą veide pakeitė nuostaba.
– Ak. Tai… jūs pritariate šiai santuokai?
– Neprieštaraujame, – kaip tikra markizė atšovė ledi Han. – Gal būčiau išrinkusi jai kitą vyrą, bet širdžiai neįsakysi. Mano vaikaitė teisėtai ištekėjusi, ir nieko daugiau čia nepridursi.
– Ak, taip. Viskas aišku. – Ledi Keitspin įkarštis kiek atlėgo, bet ji nepajėgė nusiraminti. – O jūs čia, kad palaikytumėte protetę, pone Arandeilai? Jūsų šeimai išmėginimai nesvetimi, tiesa, sere? Juk jūsų brolis… – ji garsiai atsiduso ir vėl įsmeigė akis į ledi Han. – Esu tikra, kad brolio vaikaitis mokės jus nuraminti, miledi.
– Mokėtų, jeigu man to reikėtų, – atkirto Sofija netekusi kantrybės. – Dabar man tereikia jo parankės, kad įsikibusi galėčiau prasibrauti per šią liežuvautojų minią, kuri pastaruoju metu vis malasi Vandens kambariuose!
Nukaitusi it burokas ledi Keitspin atsitraukė.
– Parodėte poniutei jos vietą, – sumurmėjo Ričardas, jiedviem tolstant nuo netekusios žado moteriškės. – Ar man pasigirdo, kad sakėte, jog turime šypsotis ir nekreipti dėmesio į jų laidomas kandžias pastabas?
– Užsimiršau. Lyg neužtektų to, kad ji pykdo mane dėl Kasės, bet priminti tai, kas nutiko prieš daugybę metų, – šito joks gyvas žmogus nepakęstų!
Ričardas patraukė pečiais.
– Nereikia pulti manęs ginti. Pripratau girdėti kritiką net iš artimųjų lūpų. Visi, išskyrus jus, galvojo, jog palaikydamas brolį elgiausi neteisingai.
– Aš tikrai nesuprantu, kodėl visi taip skubotai pasmerkė Volfgangą. Juk niekas nebuvo įrodyta!
– Bet tėvas buvo įsitikinęs, kad jis nužudė savo žmoną. Patikėjo taip stipriai, kad bandė atimti iš jo paveldėjimo teisę.
Ledi Han atsainiai numojo ranka.
– Kad ir ką Volfgangas padarė, jis vis tiek tavo brolis. Mano galva, pasaulis pernelyg skuba teisti, o Bate žmonės labiau negu kur kitur linkę kito akyje pastebėti krislą, nors savojoje nors rąstus ridenk.
– Po šimts, Sofija! Jeigu jau šitaip, kodėl čia pasilikote?
– Dėl savo sveikatos. – Senoji sąmokslininkiškai žvilgtelėjo į jį ir pridūrė: – Ir dar dėl to, kad mėgstu paskalas lygiai taip pat kaip ir kiti. Sulaukus mano amžiaus, nelabai kuo daugiau belieka užsiimti!
Jie pasiekė siurblį ir tylėdami palaukė, kol peruku ir livrėja pasidabinęs liokajus prileido ledi Sofijai taurę drungno vandens. Akivaizdžiai bjaurėdamasi ponia jį siurbčiojo, o