Išgirdęs dirbtinai linksmą kamerdinerio pasisveikinimą, Ričardas sudejavo. Ne, Fritas jo nepažadino, ir sėsdamasis lovoje susikeikė ne todėl, kad būtų skaudėję galvą, – tiesiog prisiminė vakarykščius įvykius. Nejau jis tikrai prirašė savo pavardę prie tų kvailų lažybų? Akivaizdu, kad buvo labiau apgirtęs, negu jautėsi, nes pasidavė antipatijai, kurią juto serui Čarlzui Armstonui. Dabar jau per vėlu atsisakyti; garbė neleido Ričardui sulaužyti duoto žodžio. Velniai griebtų tą Armstoną! Vien prisiminęs jo savimi patenkintą šypsenėlę Ričardas ėmė niršti. Kamerdineris kostelėjo.
– Kadangi laikas spaudžia, pone, atnešiau jums vandens nusiskusti. Galbūt jau galėtume ir pradėti…
– Gal nespaudžia taip stipriai, – atkirto Ričardas. – Kur mano kava?
– Šalia lovos, pone, bet jos malonybė visada ateina pusryčių prieš devynias, o dabar jau beveik aštuonios…
– Kokia ankstybė! – suniurnėjo Ričardas. – Kelintą aš nuėjau gulti?
– Manau, apie ketvirtą, pone. Ar norėtumėt, kad pasakyčiau jos malonybei, jog nesveikuojate?
– Juk žinai, kad tai neįmanoma. Ne tiek jau daug ji iš manęs prašo, todėl privalau pasirodyti. – Ričardas vienu gurkšniu išgėrė kavą. – Gerai, judinkimės.
Vyras stryktelėjo iš lovos žiovaudamas, bet kupinas ryžto. Dėl Sofijos jis padarys viską. Ji palaikė jį, kai likę giminės norėjo, kad jis išsižadėtų brolio, ir jis niekada to nepamirš.
– Veidmainiai, visi iki vieno, – pasakė ji kilus skandalui. – Arandeilai visada turėjo savų paslapčių. Kodėl taip prieštarauja tavosioms? Mano durys visada tau atviros, Ričardai, atmink tai.
Tuo metu jam tebuvo septyniolika, ir jis jautėsi dėkingas už palaikymą. Sofija neteisė, nekritikavo jo elgesio net tada, kai Ričardas išvyko iš Oksfordo ir šturmu paėmė Londoną – įniko į gėrimą, azartinius žaidimus ir moteris. Ne, ji nebandė tramdyti jo piktinančio šėlsmo; tai buvo įaugę jam į kraują – tėvas taip sakė. Visi žinojo, kad Arandeilus visur lydi sąmyšiai ir skandalai. Ričardas panardino galvą į dubenį su šiltu vandeniu. Jis liks Bate tol, kol Sofijai jo reikės.
Po valandos Ričardas įėjo į pusryčių kambarį nusiskutęs, nusiprausęs ir apsivilkęs plonu melsvo audinio rytmetiniu švarku. Jo protetė jau sėdėjo prie stalo.
– Labas rytas, Sofija, – jis pabučiavo ją į skruostą. – Šįryt gerai atrodote.
– Apie tave to nepasakysi, – atšovė ji. – Stebiuosi, kaip kamerdineris tave išleido šitaip apsirengusį.
Ričardas nusijuokė.
– Ar apykaklė neužtektinai aukštai pastatyta?
Markizė Han prunkštelėjo taip, kaip ledi visai nederėtų.
– Daugiau negu reikia. Nepakenčiu tokių aukštų ir iškrakmolytų apykaklių, kad vyrai net galvos pasukti negali, kaip arkliai su akidangčiais! Ne, man nepatinka tavo kaklaskarė. Pernelyg paprasta. Jokių nėrinių. Tavo tėvo apykakles ir rankogalius puošdavo tik puikiausi Mecheleno nėriniai.
Ričardas atsisėdo prie stalo.
– Na, jums teks pakęsti mane tokį, koks esu, – nepaisydamas jos griežto tono atsakė jis. – Mano meilę jums parodo tai, kad atsikėliau iš lovos tokią nemadingai ankstyvą valandą.
– Jei nebūtum taip ilgai naktinėjęs, atrodytų visai normalu keltis tokiu laiku.
– Jei jau taip sakote, ponia.
Senoji niauriai dėbtelėjo į jį.
– Negalvok, kad nežinau, kaip leidi vakarus.
– Prisipažįstu – lošiu, – išsišiepė Ričardas. – Bet galėtų būti ir blogiau. Vengiu sijonuotųjų draugijos.
– Po paskutinio skandalo mieste nieko kito ir nesitikiu. Sprendžiant iš to, ką girdėjau, buvai užmezgęs romaną ne tik su ministro žmona, bet ir jo meiluže.
– Taip, pripažįstu, buvo mažumėlę keblu, todėl Bate geriau sėdėsiu prie lošimo stalų. Tačiau galite būti rami, ponia: niekada nestatau daugiau, negu galiu sau leisti.
Praėjusios nakties lažybų Ričardas nusprendė neminėti. Tai buvo klaida. Jis neketino prisidėti prie gaujos vyrų, kurie šniukštinės aplinkui paveldėtoją kaip šunys, pajutę rujojančią kalaitę. Ričardas sutramdė veidą beperkreipiančią grimasą. Geriau jau praloš tą tūkstantį, nurašys jį patirčiai. Brangi pamoka, kurią jis nelabai išgali sau leisti, tačiau taip žemai jis nekris.
– O ką ketini veikti šiandien?
Ledi Han klausimas jį nustebino. Dažniausiai ji palikdavo jį užsiimti savais reikalais iki pat vakarienės.
– Na, nesu nieko suplanavęs.
– Gerai. Dafei skauda dantį, nusiųsiu ją pas gydytoją. Į gydyklas neisiu, bet tikėjausi, gal palydėsi mane į Vandens kambarį?
– Mielai. Ar važiuosite karieta?
– Kad tave kur, berniuk! Aš dar ne invalidė! Jeigu leisi įsikibti į parankę, kuo puikiausiai nueisiu pėsčia.
Ričardas greit atsiprašė, jautėsi patenkintas, kad jo protetė per tas dvi savaites, kol jis viešėjo jos namuose, gerokai atkuto. Gavęs jos laišką, smarkiai susirūpino ir iškart susiruošė į Batą. Rado markizę pasliką lovoje, rankoje suspaudusią uostomąją druską, tačiau jo atvykimas greitai numaldė jos nerimą, kurį moteris paaiškino padavusi jam laišką.
– Skaityk, – paliepė ji jam. – Nuo mano galvos skausmo – nedėkingosios vaikaitės.
– Kasandros?
– Tos pačios. Pasirodo, glaudžiau gyvatę užantyje! Priėmiau ją, kai mirė tėvai, suteikiau puikiausią išsilavinimą, mylėjau ir lepinau, ir štai kaip ji man atsimoka – pabėgo su tuo menkysta.
Ričardas greitai perbėgo laišką akimis.
– Ant parašo dėmės, – pastebėjo jis, – tarsi rašydama būtų liejusi ašaras. Ak, velniai rautų tą mergiotę! Niekada negalvojau, kad Kasė galėtų su jumis taip pasielgti.
– Ji mano esanti įsimylėjusi.
Ričardas pakėlė akis.
– Parašyta liepos pabaigoje. Prieš dvi savaites!
– Iš pradžių galvojau, kad Kasė ateis į protą ir grįš. Kai ji vis dėlto negrįžo ir mano sveikata pradėjo prastėti, daktaras Vingeitas pasiūlė pasikviesti ką nors, kad palaikytų man draugiją, todėl ir parašiau tau. – Senoji nelinksmai karktelėjo. – Vingeitas tikėjosi, kad kviesiuosi pusseserę Džuliją, bet ji tokia verksnė, kad net pagalvoti apie tai negalėjau.
– Ir aš negaliu įsivaizduoti nieko blogiau, – širdingai pritarė Ričardas. – Na, Sofija, ką turėčiau padaryti? Vytis ją? Atkeliavau į Batą dvirate karieta, bet, manau, pas jus tikrai atsirastų ir kelioninė.
Senoji ponia papurtė galvą.
– Ne, jie jau kirto sieną ir susituokė. Dabar ji ponia Džerald Vitni.
– Jei būtumėt man iškart pranešusi, gal dar būčiau spėjęs juos pavyti, – apgailestaudamas išpūtė orą Ričardas ir klausiamai kilstelėjo antakį. – Jei norite, galėčiau juos rasti ir pargabenti ją namo – kaip našlę.
– Ir kad ji manęs amžinai nekęstų? Ką ir kalbėti apie kilsiantį skandalą. Ne, jeigu jau taip jį myli, tegu. Vitnis kvailys, bet nekenksmingas. Parsivežę ją atgalios sukeltume dar daugiau kalbų. Žinoma, Bate tas nutikimas prilygo stebuklui, iš pradžių tik apie tai ir tekalbėjo,