Tardama svainiui šiuos žodžius Filida jautėsi ganėtinai užtikrintai, bet dabar, iki Elenos atvykimo likus visai nedaug laiko, pajuto krustelint abejonę. Ar pasielgė kvailai, kviesdamasi Eleną pagyventi su ja? Nuo sero Evelino mirties praėjo metai, ir visą tą laiką Filida jautėsi nepaprastai vieniša, gyveno užsidariusi, jai draugiją palaikė tik nusenusi giminaitė. Be to, moteris klaikiai nuobodžiavo. Ji nė nenutuokė, kad taip pasiges gyvenimo, kurį gyveno būdama sero Evelino Tatamo žmona. Ji įžengė į santuokinį gyvenimą su nerimu ir neturėdama didelių lūkesčių, bet sutuoktinis parodė jai tokį gerumą ir dėmesį, kokio nebuvo tekę patirti gimtuosiuose namuose. Filida su malonumu rūpinosi jo namais ir kartais net pajusdavo šiokią tokią paguodą jo lovoje, nors tokio širdį deginančio pakylėjimo, apie kokį buvo skaičiusi romanuose arba eilėse, taip ir nepasiekė. Ji žinojo, kad tam reikia meilės, ir įsitikino, jog tokia meilė, kuri pakylėja žmogų iki ekstazės arba nusviedžia į gilią neviltį, išties labai reta. Bet tai nebuvo svarbu – jos dienas užpildė nauja šeima ir draugai. Jai to pakako, ir per tuos ilgus dvylika gedulo mėnesių ji skaudžiai išgyveno netektį. Iš įdukros laiškų sužinojo, kad ji mokykloje jaučiasi vis prasčiau. Ji norėjo pamatyti pasaulį, išskleisti savo sparnus. Kai ponia Akroid parašė, jog, kad ir su didžiausiu nenoru, ji privalanti paprašyti atsiimti įdukrą iš mokyklos, išsinuomoti namą Bate sau ir Elenai pasirodė tobulas sprendimas.
Moters dėmesį patraukė po langais pasigirdęs karietos dardėjimas. Žvilgtelėjusi ji pamatė prie durų stovint savo pačios elegantišką kelioninį fajetoną, ir jos veidą nutvieskė šypsena.
– Ji čia! – pranešė Filida tuščiam kambariui.
Skubindamasi laiptais žemyn, Filida nusirišo lininę prijuostę. Kai nusileido į vestibiulį, ten jau virė gyvenimas: vadovaujami griežto veido moters su geležies pilkumo mantija ir tokios pat spalvos kepuraite, liokajai tempė vidun skrynias ir lagaminus. Kita vestibiulyje stovinti moteris negalėjo būti labiau skirtinga: septyniolikmetė mergina, kurios puikią figūrą paryškino šviesiai žydro aksomo pasivaikščiojimams skirta suknelė ir žaisminga kepuraitė ant šviesių plaukų, gyvai šnekučiavosi su pagyvenusiu Filidos vyresniuoju liokajumi Hirstu, kurį ji atsivežė į Batą. Pamačius dailiąją įdukrą, Filidos širdį užplūdo pasididžiavimas ir šiluma. Pastebėjusi įmotę, mergina nutraukė pokalbį ir puolė į ištiestas rankas.
– File! Pagaliau! – Elena be gailesčio suspaudė ją glėbyje. – Taip džiaugiuosi būdama su tavimi!
– O aš džiaugiuosi matydama tave čia, mieloji. Vaje, kaip tu išaugai, kažin ar būčiau atpažinusi, – pareiškė Filida, karštai spausdama merginą glėbyje. – Ar kelionė labai išvargino?
– Nė trupučio, tavo karieta tokia patogi, o visi žmonės, kuriuos sutikome kelyje, buvo labai malonūs. Kai sustojome nakvynės Elnio svečių namuose, galvojome, kad teks vakarieniauti kavinėje, nes svečių namuose buvo apsistojusi didžiulė kompanija, tačiau kai jie išgirdo apie mus, kilniaširdiškai užleido mums vieną saloną, o paskutinį vakarą Raudonajame liūte labai malonus džentelmenas apsikeitė su mumis kambariais, nes mūsiškio langai išėjo į pagrindinį vieškelį, nuo kurio sklido siaubingas triukšmas.
– Kokia laimė, kad kelyje praleidote tik dvi naktis! – sušuko Filida. – Vienas Dievas težino, kas būtų nutikę toliau. Galbūt man pačiai reikėjo atvykti tavęs pasiimti, tačiau norėjau būti tikra, kad namai bus paruošti.
– Be to, tu juk žinojai, kad brangioji Metė manimi gerai pasirūpins.
Išgirdusi savo vardą, moteris su pilka mantija pakėlė galvą.
– O kas rūpinosi mano ponia, kol manęs nebuvo? – suniurnėjo ji.
– Naujoji mergina, kurią priėmėme, Džeinė, labai šauniai tvarkėsi, – ramiai atsakė Filida. – Manau, ji man kuo puikiausiai tiks.
– Ar nori pasakyti, kad Metė nebetarnaus tavo kambarine? – išpūtė akis Elena.
– Ne, brangute, panelė Metlok mieliau rūpintųsi tavimi. Juk kol neišvykai mokytis, ji buvo tavo auklė.
– Ponia nori pasakyti, kad aš esu perkandusi visas tavo nutrūktgalviškas suktybes, panele Elena, – be užuolankų pataisė tarnaitė.
– Neturiu aš jokių nutrūktgalviškų suktybių! – pasipiktino Elena.
– Aišku, kad ne, – slėpdama šypseną nuramino Filida. Po naująja stilinga išore slypėjo ta pati jos pažįstama Elena. – Dabar leiskime Metei sutvarkyti tavo daiktus, o mes eisime į rytmetinį kambarį. Tavęs laukia limonadas su pyragaičiais.
Taip ji atitraukė merginos dėmesį, ir šioji nusekė paskui Filidą per vestibiulį.
– Ak, kaip gera vėl būti su tavimi, File, – vos jiedviem likus vienoms pratrūko mergina. – Visus metus tavęs nemačiau, jei neįskaičiuosime tų dviejų savaičių per Kalėdas.
– Mudvi juk sutarėme, kad svarbu užbaigti mokslus. Be to, Tatamų Parke šiuos metus būtum nuobodžiavusi.
– Tikriausiai tu teisi. Bet kai neliko tėčio, aš bijojau, kad iki debiutančių pokylio teks gyventi su dėde Valteriu ir jo šeima.
– Kodėl gi taip galvojai, juk žinojai, kad tėvas mane paskyrė tavo globėja?
– Nes žinau, kaip tau nepatinka sąmyšis ir šurmulys. Be to, visi tik ir kalbėjo, kad tu gerokai per jauna būti mano įmote…
– Kai tik ištekėjau už tavo tėvo, gal taip ir buvo, bet dabar man dvidešimt ketveri! – juokdamasi užprotestavo Filida.
– Aš tai žinau, bet tu atrodai jaunesnė. Galvojau, kad jie privers tave nusileisti.
Filida suėmė Elenos pečius ir pažvelgė jai į akis.
– Žinau: kai ištekėjau už tavo tėčio, buvau labai drovi ir paklusni, – rimtai prakalbo ji. – Bet nuo to laiko, mieloji, aš smarkiai pasikeičiau. Tada buvau ką tik pakilusi nuo mokyklos suolo ir nieko neišmaniau apie aukštuomenę – tai buvo didžiulis trūkumas. Nusprendžiau, kad tau neteks to paties patirti, todėl ir pagalvojau, kad keli mėnesiai Bate išeis tau į naudą.
– Taip ir bus, – Elena vėl suspaudė Filidą glėbyje. – Mudviem bus taip smagu!
– Na, ir aš to tikiuosi, – atsakė Filida. – Pastaruosius metus gyvenau viena, tad nuo savo pačios draugijos man jau darosi bloga. O dabar, – paragino ji, vesdama Eleną prie stalo, – paragauk ponios Hirst specialiai tau paruošto limonado.
Vakaras praskriejo be paliovos plepant, ir eidama gulti Filida suprato, kaip stipriai jai stigo įdukros draugijos. Filida ištekėjo už sero Evelino vos aštuoniolikos ir nėrėsi iš kailio stengdamasi susidraugauti su jo vienuolikmete dukra. Nors netrukus po vestuvių Elena buvo išsiųsta mokytis, jiedvi liko artimos, veikiau seserys negu pamotė ir įdukra. Filida visuomet vertino tai kaip privalumą, tačiau užpūsdama žvakę pagalvojo, jog mažytis nerimo kirminėlis vis dar neduoda jai ramybės.
Septyniolikmetė Filida buvo iki skausmo drovi. Ją ir seseris tėvai mokslino namuose, todėl ji nebuvo išvykusi toliau mažo kaimelio, kuriame jie gyveno. Elena nėra drovi. Rinktinė mergaičių mokykla Kente, kur ji praleido pastaruosius penkerius metus, suteikė puikų išsilavinimą, tačiau iš atvirų pokalbių darėsi aišku, jog mergina patyrė gerokai daugiau laisvės negu Filida, būdama tokio pat amžiaus. Kažin ar ji jaustų tokią gėdą ir pažeminimą, kaip jos įmotė per savo vienintelį sezoną Londone.
Filida atrėmė visus iki vieno šeimos argumentus ir dabar spėliojo, ar pasikviesdama Eleną į Batą nebus pasielgusi savanaudiškai. Štai neseniai velionio Hano markizo duktė pabėgo