Kvepianti braškėmis. Lori Wilde

jis pažvelgė į moters veidą.

      Jo širdis pradėjo plakti dvigubai greičiau.

      Negali būti! Ar gali šis supermodelis, nepriekaištingai išlenktomis blakstienomis, žvilgančiomis rausvomis lūpomis, būti Heilė Frenč?

      Džebui išsprogo akys, o liežuvis prikibo prie gomurio. Žinoma, vyras žinojo, jog Heilė yra graži moteris, tačiau net nenutuokė, kad ji gali atrodyti taip. Pribloškiamai.

      – Atsiprašau, – jis galantiškai pasakė Frymontams ir ligoninės administratorei, tada pastatė gėrimą ir tiesiausiu keliu patraukė prie Heilės.

      Merginos akys išsiplėtė ir ji griebėsi šalia esančios tamsiaplaukės draugės alkūnės. Ji kažin ką greitai ir glaustai pasakė tamsiaplaukei, papurtė galvą ir, apsisukusi ant aukštakulnių batelių, greitai nuskubėjo atgal link trapo.

      – Palauk! – besibraudamas per minią sušuko Džebas.

      Tačiau Heilė net neatsisuko. Jos draugė suglumusi stovėjo ant trapo.

      – Džebai, labas, norėjau su tavimi pakalbėti, – kažkas ištarė.

      – Nuostabus pobūvis. – Graži moteris pagriebė jo ranką.

      Vyras patapšnojo per petį.

      – Čia, Šv. Mykolo saloje, mums tavęs trūks.

      – Atsiprašau, atleiskite, – Džebas atsikratė žmonių. Ir kodėl jis taip nepaprastai nori, kad Heilė neišeitų?

      Vyras pralėkė pro Heilės draugę ir atsidūrė trapo gale. Heilė buvo nutolusi nuo jo geras dvidešimt pėdų. Jau beveik išėjo iš prieplaukos ir lipo laiptais link automobilių stovėjimo aikštelės.

      – Heile!

      Ji neatsisuko.

      Vyras dabar bėgo. Neabejotinai netinkamai elgiesi. Biče, gadini savo įvaizdį. Sustok.

      Džebas pasiekė laiptų viršų kaip tik tą akimirką, kai Heilė jau buvo viršuje.

      – Vaikuti, neišeik.

      Nespėjusi žengti žingsnio, mergina sustojo ir pasisuko, rūsčiai pasižiūrėdama į Džebą. Viena seksuali koja pakelta ant laiptų aikštelės, kita – laipteliu žemiau.