Jų akys susitiko.
Sugavau tave! Brangioji, kad ir ką tvirtintum – tu tikrai nori manęs. Jis begėdiškai mirktelėjo.
Merginos skruostai paraudo, ji piktai žvilgtelėjo. Heilė palenkė galvą ir dingo iš akių, palikdama Džebą smarkiai gailėtis, kad nebuvo tos nakties.
Heilė tysojo ant dvigulės lovos namuose su vienu miegamuoju, kuriuo dalijosi su Amaja. Ji valgė Oreo1, atskirdama sausainių puseles ir, prieš nurydama tamsius sausainius, priekiniais dantimis nugrandė baltą įdarą. Oreo buvo pats geriausias vaistas nuo streso ir įtūžio ir merginai, nors žinojo, kad stresą malšinti cukrumi negerai, tokiomis akimirkomis kaip ši tai visiškai nerūpėjo.
Kambariai buvo neprabangūs, ankšti, tačiau tai daug geriau nei palapinė, kurioje merginos gyveno po uragano Silvija. Heilė bandė negalvoti apie Džebą, tačiau šis pačiu netinkamiausiu laiku įsibraudavo į mintis.
Kodėl? Tiesa, jis buvo turtingas, gražus, pasitikintis savimi, tačiau tuo pačiu pilnas savimylos ir labai neatsakingas meilės reikaluose. Pamanyk! Jis pavadino ją brangiąja, ištraukė plaukų segtukus, o ji tiesiog stovėjo ir leido tai daryti. Netikėtai pašiurpo rankų oda ir mergina save apkabino.
Amaja stovėjo priešais ant spintos durų pakabintą veidrodį ir įdėmiai žiūrėjo į atvaizdą jame, buvo pasirengusi vakarėliui.
– Ką galvoji apie šį sijoną?
– Per trumpas.
– Puiku, – Amaja išreiškė pasitenkinimą.
– Vis tiek ketini ji mūvėti?
– Taip. Jei tavo nuomone jis yra per trumpas, vadinasi –
tinkamo ilgio.
Heilė atsisėdo.
– Ar sakai, kad esu davatka?
– Aha, panašiai. – Amaja pirštais persibraukė per tiesius ilgus tamsius plaukus.
– Nesu dorovės saugotoja. – Heilė stengėsi nuslopinti sunkų pojūtį pilve. O gal tokia yra? Neketino tokia būti; turi tam tikrus principus, kuriems nusileisti neketina.
– Įrodyk.
– Ką?
– Įrodyk, kad nesi davatka.
– Nieko neturiu įrodinėti.
– Tu nesikeiki.
– Na ir kas?
– Davatkos nesikeikia.
– Manau, kad mano žodynas yra turtingas. Negi tai blogai?
– Pernelyg drovus.
– Kas? – Heilė iškėlė rankas. – Ar tam, kad įrodyčiau, jog nesu drovi, turėčiau vaikščioti ir lyg koks jūreivis keiktis. Ką gi, – Heilė ištarė porą necenzūrinių žodžių.
Amaja liko nustebusi.
– Net nemaniau, kad žinai tokių žodžių.
– Esu seselė. Dar ne tokių girdėjau. Tik keiksnotis – grubu ir nemandagu.
– Kartais… – Amaja išsišiepė. – …būti nemandagiai smagu.
– Kaip pasakysi.
– Davatka.
– Ir vėl grįžtame prie to paties.
– Tu davatka iki sielos gelmių.
– Nemanau, kad žodis davatka yra tinkamas. Jei nori – apdairi, tačiau tik ne pernelyg drovi.
– Hm! – Amaja įslinko į porą batelių beprotiškai aukštais smailiais kulnais. – Įrodyk.
– Ką tik tai padariau.
– Na, ne keiksmais. Ateik į Džebo rengiamą vakarėlį. Man reikia draugijos.
– Tau jos nereikia.
– Kiekvienam reikia.
– Paskambink Džesei. Esu tikra – ji eitų.
– Ji dirba antroje pamainoje.
– Amaja, nenoriu eiti.
– Tačiau tik tu turi automobilį.
– Tik pusė mylios kelio. Gali nuvažiuoti dviračiu.
– Taip apsirengusi? – Amaja teatrališkai parodė į savo seksualius apdarus. Tikra tiesa. Avint Jimmy Choo batelius nepaminsi dviračio pedalų. Draugė krito priešais Heilę ant kelių, sudėjo delnus. – Prašau, prašau, prašau. Visą mėnesį vežiosiu už tave vežimėlius su sunkiais ligoniais.
Heilė atsiduso.
– Juk žinai, kad man nepatinka vakarėliai.
– Rimtai, puiku, kad esi tokia altruistė, gelbsti žmones ir panašiai, tačiau negali dirbti arba galvoti apie darbą dvidešimt keturias valandas per parą ir septynias dienas per savaitę. Reikia pasilinksminti. Paleisti plaukus.
Ši pastaba Heilei priminė, kaip Džebas ištraukė plaukų segtukus. Ji suvaldė drebulį. Jis pasiliko prakeiktus segtukus. Jis tik to ir laukia – kad Heilė nueitų į vakarėlį ir pareikalautų juos grąžinti.
– Esi pati didžiausia kada nors mano pažinota dvidešimt septynerių metų nuoboda, – raukydamasi pasakė Amaja.
Oho! Skaudu.
Heilė galvojo, kad savidrausmė – stiprioji jos pusė, o ne yda. Dėl šios savybės ji baigė slaugos darbuotojų mokyklą su aukščiausiu vidurkiu. Šia savybe labai didžiavosi.
– Vienas mažytis vakarėlis tavęs nenužudys. Visi ten bus. Pasižiūrėk į tai kaip į galimybę užmegzti pažintį. – Amaja sumirksėjo ilgomis tamsiomis blakstienomis. – Labai prašau.
– Gerai, tačiau išgersiu tik vieną taurę ir tada išeisiu.
– Gersi labai lėtai, tiesa?
– Valandą. Pasiliksiu ten vieną valandą. Jei būsi pasirengusi po valandos išvykti, vyksime kartu. Jei ne, namo grįši savarankiškai.
Amajos veidas nušvito iš pasitenkinimo ir ji ištiesė ranką.
– Sutarta.
Heilė iškošė atodūsį ir paspaudė jai ranką.
– Dabar, – pasakė Amaja, – mums reikia tau rasti seksualių drabužių.
– Ne, mums nereikia. Kuo puikiausiai tiks džinsai ir marškinėliai.
Amaja atrodė apstulbusi.
– Užsičiaupk. Tai – vakarėlis. Neatrodysi kaip kokia slunkė.
– Atvykau čia su Raudonuoju Kryžiumi, pasilikau dirbti. Mano spintoje medicininės uniformos ir džinsai, tik tiek.
– O! – Amajos akys suspindo. – Tačiau aš turiu drabužių, tinkamų pobūviui. Sesuo praeitą mėnesį atsiuntė didžiulę dėžę.
– Tavo dydis ketvirtas.
– Tu ne ką didesnė. Kertu lažybų, įbruksime tave į mano mėlyną Ann Taylor Loft2 suknelę siauromis petnešėlėmis. Ann Taylor drabužių dydžiai šiek tiek didesni, o mėlyna spalva tau labai tinka. – Amaja pasirausė drabužinėje, surado suknelę ir padavė Heilei. – Bet kuriuo atveju suknelė man rodos šiek tiek nuobodi, taigi tau turėtų tikti.
– Gėlių motyvai man nelabai prie širdies. Per daug mergaitiška.
– Jokių pasiteisinimų. Matuokis. – Amaja uždėjo rankas ant klubų.
Heilė nenoriai išlindo