– Bailė.
Mergina išsitiesė.
– Aš nieko nebijau. – Atsargiai. Nuo melo tįsta nosis.
– Nesutinku. Bijai, kad gerai praleisi laiką.
Ji prunkštelėjo.
– Mano požiūris į tai, ką reiškia gerai leisti laiką, visiškai skiriasi nuo tavo.
– Žinau. Savigrauža – man ne pats maloniausias laisvalaikio užsiėmimas.
Ji patempė viršutinę lūpą – buvo nusiteikusi jam nesišypsoti.
– Ką gi, gero tau vakarėlio ir saugios kelionės. – Džebas ją pričiupo. Na, ne seksualine prasme. Pažemino ją – taip sakyti būtų tiksliau. Jis ją pažemino. Jei ne dėl ko kito, tai bent už tai turėtų jo nekęsti.
– Kai išvyksiu, ar pasiilgsi manęs? – Džebas pasilenkė, veidą nušvietė dar platesnė šypsena.
Per naktį.
– Nė kiek!
– Manau, kad pats prisiprašiau.
– Taip.
Jis jai mirktelėjo.
– Aš – pasiilgsiu.
– Kodėl?
– Šioje saloje esi vienintelė, verčianti mane vaikščioti ant pirštų galų.
Ne, pone! Šis vyras neprivers jos išskysti. Ji atsispirs.
– Nori vaikščioti ant pirštų galų? Avėk aukštakulnius!
Jis atlošė galvą ir skambiai nusijuokė.
– Man taip pat patinka tavo humoro jausmas.
– Neketinau būti juokinga. – Heilė sukryžiavo rankas ant krūtinės.
– Tu taip pat esi vienintelė, kuriai nepatinku, o kodėl – negaliu suprasti.
Heilė pašiepė.
– Ne visi juk turi tave mėgti. Ir kodėl tau rūpi, patinki man ar ne?
– Nes tu man patinki.
– Tau visi patinka.
– Tiesa, – pritarė žengdamas žingsnį arčiau. – Tačiau ne taip stipriai kaip tu.
Mergina ištiesė ranką, lyg norėdama pasakyti: Stop.
– Aš tau nepatinku. Tau patinka iššūkis.
Melsvos vyro akys sublizgo.
– Turiu pripažinti, kad iššūkis man labai patinka. Kuo labiau priešiniesi, tuo labiau noriu… – prieš pratęsdamas mintį, vyras padarė ilgą pauzę – merginos širdis drebėjo, – kad dalyvautum mano vakarėlyje.
– Tu nori neįmanomo.
Džebas, rodydamas lygių baltų dantų eilę, ilgai ir garsiai juokėsi. Tuo jis ir blogas. Jis buvo tobulas ir jo troško kiekviena moteris. Įskaitant ir tą blondinę, prisėlinusią prie Džebo alkūnės ir mirksinčią jam dirbtinėmis blakstienomis.
– Tave dievinanti publika tavęs laukia.
– Ką?
Heilė linktelėjo į moterį.
Džebas vos vos pasižiūrėjo į blondinę ir greitai vėl nukreipė žvilgsnį į Heilę.
– Ateik į vakarėlį.
– Nemanau. Mano plaukai labai ilgai džiūva, – pašmaikštavo Heilė.
Heilė negali leisti, kad Džebas sužinotų, kaip smarkiai jis ją domina. Jei tik vyras nutuoktų, kad jos seksualinėse fantazijose jis yra pirmo ryškumo žvaigždė, ji neišgyventų. Ji nenori būti kaip tos kvailai jam besišypsančios moterys.
Taip, jis gerai atrodo. Taip, jis yra turtingas. Taip, jis yra charizmatiškas. Kaip tik dėl to Džebas jos ir nedomina. Džebas Vitkombas – labai paviršutiniškas vyras.
– Tu daugiau manęs nebepamatysi, – susigėdęs pasakė Džebas. – Ar nenorėtum atsisveikinti?
– Viso gero! – Heilė pajudino pirštus.
– Be tavęs vakarėlis bus ne vakarėlis.
– Tu manęs nepasigesi.
Vyras pakreipė galvą, skvarbiu žvilgsniu pasižiūrėjo į ją.
– A, suprantu, tačiau tu klysti.
– Vitkombai, to nebus.
Džebas gūžtelėjo pečiais.
– Juk vyrukas visada gali pasvajoti, tiesa?
– Jei tai tik ir liks svajone.
Vyras ištiesė ranką, palietė Heilę. Merginos kūnu nuvilnijo virpulys.
– Heile, man tavęs trūks.
– Na, tik vienam iš mūsų.
– Oi! – Šypsena vėl sugrįžo, jis griebėsi už krūtinės. – Tu kalbi rimtai.
– Niekada to nepamiršk.
Blondinė prie vyro šono prisiartino ir pravėrė burną.
– Pone Vitkombai, esu iš Metropolitan žurnalo ir norėčiau parašyti straipsnį apie Jus.
Džebas atsisuko į moterį.
– Ką?
Vis dar jausdama ant rankos jo prisilietimą, Heilė, pasinaudojusi situacija, įsmuko į minią. Puiku. Ji pasijuto, lyg būtų Džeimso Bondo mėgstamas Martinis – supurtyta, bet nesumaišyta… Ir ką gi ji bando apgauti?
Ji buvo ir sukrėsta, ir sumišusi.
Heilė ryžtingai nuėjo, medaus atspalvio plaukai laisvai krito ant pečių, mėlyna seselės uniforma seksualiai aptempė užpakaliuką.
Džebas išsišiepė, padėjo delną ant sprando ir lyžtelėjo lūpas. Oho, prie manęs stabtelėti gali bet kada! Vyras pakreipė galvą, sutelkė dėmesį į liauną merginos liemenį ir gundančius klubus.
Širdis tiksėjo, o kūnas sustingo. Nors nuo vandenyno siūbuodamas medžius pūtė vėsus vėjelis, vyro kūnas degte degė. Bandydamas atgauti pusiausvyrą iškvėpė. Jam tikrai trūks Heilės. Džebui patiko jų žodžių kovos. Heilė buvo įžūli ir žaisminga, ir nieko nereikalavo.
Paskutinis žmogus, kuris taip pat jį masino, – buvusi mergina Džekė Birčerd. Džekė buvo vienintelė, jį palikusi, iš tuzino turėtų moterų. Ji išsiskyrė iš minios. Vienintelė moteris, kurios Džebo kerai neveikė.
Tai buvo iki tol, kol sutiko Heilę. Blogai, kad jiems nepavyko užmegzti draugiškų santykių, nors trūko visai nedaug.
Prisiminęs tai, Džebas nusišypsojo. Jei būtų norėjęs, galėjo ją įsitempti į lovą. Kai jie, leidžiantis saulei, prieš porą mėnesių glamonėjosi paplūdimyje, jis pajuto, ko nebuvo jautęs iki tol, ir tai kažką reiškė. Heilė jo norėjo taip pat smarkiai kaip ir jis jos, gal net labiau, tačiau didelė tikimybė, kad mergina niekada to nepripažins.
Tačiau jiems dar nepraradus nuovokos, Džebas viską nutraukė – ir kas būtų galėjęs pagalvoti!
Buvo dvi priežastys, dėl kurių tai padarė. Žinojo, kad kitos dienos rytą Heilė dėl šio poelgio gailėsis. Ji taip tvirtai laikėsi elgesio taisyklių – sau ir kitiems taikė aukštus standartus. Antra, jis bandė įtikinti Heilę, kad ši klydo dėl jo. Jis nėra toks egocentriškas plevėsa, neturintis tvirto charakterio. Jis gali susivaldyti.
Nesvarbu, kad nutraukti bučinį ir nusiųsti Heilę namo, abiem nepatenkinus geismo, buvo labai sunku.
Juk