Paslapties sujungti. Diane Gaston

nuo jos nė per žingsnį.

      – Taip, sere, – atsakė ji kiek per linksmai.

      Kol kas Rosdeilas neatskleidė, kad jie jau pažįstami. Jis mandagiai stovėjo šalia, kol ji apžiūrinėjo dar vienas gipsu puoštas lubas. Jų raštas atkartojo aštuonkampį kilimą ant grindų. Čia irgi niekas nepasikeitė, kiekvienas baldas savo vietoje, nė viena vaza neperkelta ant kito staliuko, neperstatyta nė viena porceliano statulėlė. Džena pažvelgė į senelės portretą virš židinio. Ji sėdėjo idiliškame sode papudruotais plaukais ir šilkine suknia.

      – Nuostabus paveikslas, – pastebėjo Rosdeilas.

      – Mūsų senelė. – Nors nei Džena, nei Lorena nebuvo į ją panašios. – Nutapytas Geinsboro.

      – Tikrai? – tarstelėjo sužavėtas jis.

      Dženai tas paveikslas visada patiko, bet labiausiai ją žavėjo, kaip Geinsboras pavaizdavo dangų ir žalumą, – jie atrodė gaivališki ir galingi.

      – Pilstau raudonąjį vyną. Ar norėtumėt, Džena? – paklausė Penfordas.

      – Taip, ačiū, – atsakė ji, bet pasijuto lyg iškviesta.

      Ji priėjo ir atsisėdo ant sofos. Rosdeilas prisėdo šalia.

      – Ar kambarys praėjo jūsų patikrą? – paklausė Penfordas kiek sarkastiškai ir padavė jai taurę vyno.

      Ar jis pyksta, kad ji skiria daugiau dėmesio kambariui nei jame susirinkusiems žmonėms? Kaip nemandagu! Argi nenatūralu, kad ji nori apžiūrėti namus, kuriuose užaugo?

      – Viskas kaip prisimenu, – atsakė ji, tarsi jis būtų paklausęs nuoširdžiai. – Prisipažinsiu, kad labai noriu pamatyti visus kambarius. Labai skubėjome išsikraustyti. – Kai jis liepė susikrauti daiktus.

      Penfordas sustingo ir atsisuko į Loreną, nekreipdamas į Dženą dėmesio.

      – Ar ir jūs norite apžiūrėti namus?

      Lorena įsistebeilijo į tašką priešais.

      – Aš jau susitaikiau ir pamiršau.

      – Įsivaizduoju, kad Tinmorų dvaras daug įspūdingesnis nei Samerfildo, – pastebėjo jis.

      Didesnis ir šaltesnis, – pagalvojo Džena.

      – Išties didingas, – atsakė sesuo.

      Džena atsisuko į Rosdeilą.

      – Įsivaizduoju, šalia namų, kuriuose užaugote jūs, Samerfildo ir Tinmorų dvarai atrodytų kaip nuomininkų kotedžai.

      Jis kilstelėjo antakius. Tegu žino, kad ji žino, kas jis toks.

      – Nepasakyčiau, – jis žybtelėjo akimis. – Tik didesni.

      – Rosas užaugo Kesingtone, – Penfordas paaiškino Lorenai. – Ar teko apie jį girdėti?

      Ji išpūtė akis. Dabar ir Lorena žino Rosdeilo padėtį. Palauk, kol Lorena pasakys Tinmorui, kokį susitikimą praleido.

      – Taip, žinoma, – atsakė Lorena atsisukdama į Rosdeilą. – Jis Safolke, ar ne?

      – Taip, – atsakė Rosas. – Dideli rūmai. – Jis nusišypsojo. – Tėvui kada reikėtų užsakyti, kad kas nors juos nutapytų.

      Jis pasilenkęs į priekį įsipylė dar vyno ir brūkštelėjo Dženai per koją.

      Akivaizdu, kad slapta juokauja. Kaip smagu turėti paslaptį ir niekam jos neatskleisti.

      – Ar žinote, kad aš tapau? – tarė ji apsimestinai nekaltai. – Kartais tapau ir pastatus.

      – Tikrai? – mandagiai įsiterpė Penfordas. – Kaip smagu, kad jūs tokia išsilavinusi.

      Džena laukė, kol jis paklaus Lorenos, kokie jos pasiekimai. Didžiausias Lorenos pasiekimas buvo rūpinimasis broliu ir seserimis, bet jis nepaklausė, o Lorena niekada tuo nepasigirtų.