Pakeliui į Samerfildą jos kalbėjosi mažai. Kas žino, ką galvojo Lorena, bet Džena pati stebėjosi, kad taip jaudinasi dėl susitikimo su Rosdeilu.
Markizu Rosdeilu.
Jeigu jis tikisi, kad titulas padarys jai įspūdį, labai klysta. Džena nebus viena tų grobuoniškų panelių, kurių prisižiūrėjo per sezoną Londone. Jos visos kiek galėdamos stengėsi įtikti tam, kurio titulas aukščiausias.
Karietai privažiavus namų vartus, seserys nepaisydamos šalčio iškišo galvas pro langus. Medaus spalvos akmuo, iš kurio buvo pastatytas namas, buvo toks savas, toks gražus. Džena namą buvo mačiusi tik iš toli, bet ir iš arti jis neatrodė pasikeitęs. Tik aplinka, bent jau ta, kurią matė, prižiūrėta geriau nei anksčiau. Žemę vis dar dengė plonas sniego sluoksnelis.
Karietai sustojus priešais namą, Džena pamatė jų laukiantį pažįstamą veidą.
– Bekeri! – sušuko ji mojuodama pro langą.
Senasis liokajus atidarė dureles ir nuleido laiptukus.
– Miledi, – tarė Lorenai gana santūriai, padėdamas jai išlipti.
– Malonu tave matyti, Bekeri, – atsakė Lorena. – Kaip laikotės? Kaip sveikata?
– Sveikata puiki, ponia, – tarstelėjo jis.
Tada išsišiepęs ištiesė ranką Dženai.
– Panele Džena.
Ji iššoko laukan ir greitai jį apkabino. Kam rūpi, ar galima apkabinti tarną? Juk jie pažįstami visą gyvenimą.
– Kaip aš tavęs pasiilgau! – sušuko ji.
Vyriškio akyse suspindo ašaros.
– Be jūsų namai ne tokie kaip anksčiau.
Jis greitai susitvardė ir palydėjo Loreną su Džena pro arką ir laiptais prie durų. Kažkada viename kelionių gide buvo toks namo aprašymas:
Itališko stiliaus Samerfildų dvarą su įėjimu pirmame aukšte pastatė Džonas Karas, Roberto Adamo amžininkas.
Dženai labai patiko žodis itališko.
Priėjus prie durų, jos atsidarė.
– Džefersai! – Džena įvirto į vestibiulį ir apsikabino liokajų, kuris būdavo šalia jos dažniau nei tikras tėvas.
– Panele Džena, kaip malonu jus matyti. – Vyras suspaudė ją glėbyje, bet greitai paleido ir nusilenkė Lorenai. – Miledi, malonu, kad apsilankėte.
Lorena šiltai paspaudė Džefersui ranką.
– Džiaugiuosi tave matydama, Džefersai. Kaip čia reikalai? Viskas gerai? Kaip sveikata?
Jis linktelėjo.
– Naujasis šeimininkas padarė daug darbų, kuriuos seniai reikėjo padaryti, bet be jūsų, mergaitės, čia labai tylu.
Džefersui jos vis dar buvo mažos mergaitės su prijuostėmis. Džena palietė jo ranką.
– Vis tiek nebūtume pasilikusios amžinai.
Senukas liūdnai nusišypsojo.
– Tai tiesa, bet vis tiek… – sumirkčiojo jis ir pasisuko į duris. – Ar lordo Tinmoro nesulauksime?
– Jis labai apgailestauja, – paaiškino Lorena, – bet susirgo.
– Liūdna girdėti. Tikiuosi, nieko rimto?
– Nieko rimto, – atsakė Lorena gręždamasi per petį. – Manau, galite pranešti lordui Penfordui, kad atvykome.
Kaip liūdna. Sesuo elgėsi taip, tarsi lordas Tinmoras ją stebėtų ir galėtų sudrausminti, kad nederamai elgiasi su tarnais. Šiuos tarnus jos pažinojo visą gyvenimą. Tai buvo žmonės, kurie nuoširdžiai rūpinosi jų gerove, ir, nors Tinmoras buvo labai toli, Lorena vis tiek negalėjo atsipalaiduoti ir leisti sau su jais šnektelėti.
Džefersas atrodė priblokštas.
– Žinoma. Jie aštuonkampėje svetainėje.
Jis ir Lorena patraukė per vestibiulį.
– Palaukite! – sušuko Džena.
Ji stovėjo vidury vestibiulio ir stebeilijo į gipsines lubų puošmenas. Tas raštas buvo taip gerai pažįstamas – rozetės, paauksuoti lipdiniai ir grifai, menantys prosenelio dienas Indijoje. Kodėl niekada jų nepiešė? Kodėl nenutapė blyškių kreminių, žalių ir baltų atspalvių?
– Eime, – nekantriai tarė sesuo. – Jie mūsų jau laukia.
Džena dar kartą nužvelgė lubas ir nusekė seseriai iš paskos, bet joms einant į svetainę vis tiek truputį atsiliko stengdamasi įsiminti kiekvieną detalę. Marmuriniai laiptai su žydrais turėklais, mažyčiai staliukai ir krėslai vis dar stovėjo tose pačiose vietose, ant sienų kabojo gerai pažįstami paveikslai.
Jie priėjo svetainės duris. Džena svarstė, ar viduje kas nors bus pasikeitę.
– Ledi Tinmor ir panelė Samerfild, – atidaręs duris pranešė liokajus.
Atsistojo du jauni džentelmenai. Vienas iš jų, žinoma, buvo Rosdeilas, apsirengęs kaip dera oficialiai vakarienei. Dabar buvo dar panašesnis į kunigaikščio įpėdinį. Kitas vyras buvo coliu ar dviem žemesnis ir šviesesnis nei Rosdeilas. Jo plaukai buvo rudi, o akys – žydros.
Džefersas pristatė juos vienus kitiems:
– Miledi, panele Samerfild, leiskite pristatyti lordą Rosdeilą…
Markizas nusilenkė.
– Ir lordą Penfordą.
Bet Penfordas toks jaunas!
Jis žengė artyn.
– Pusseserės, kaip malonu pagaliau su jumis susipažinti, – jo balse nebuvo nė lašo džiaugsmo. Jis sumirkčiojo tarsi nustebęs, kad pamatė Loreną, ir nerangiai atkišo ranką. – O kur lordas Tinmoras, ponia?
Lorena nuraudo. Jai tai nebūdinga. Gal ji ir santūri, bet tikrai ne drovi. Nebent Tinmoras tiek ją uja, kad jai nejauku svetimų žmonių draugijoje. O gal ji lygiai taip pat kaip ir Džena nustebo, kad Penfordas ne jų tėvo metų?
– Lordas Tinmoras negaluoja, – tarė Lorena duodama Penfordui ranką. – Liga nesunki, bet jis nusprendė verčiau likti namuose.
Penfordas greitai atitraukė ranką.
– Džiaugiuosi, kad priėmėte mano kvietimą, – atsakė jis, ir Lorenai per petį be jokio susidomėjimo žvilgtelėjo į Dženą. – Ir jūsų sesuo. – Paspaudė Dženai ranką. – Panelė Samerfild.
Nepalenkiamas storžievis. Džena prisivertė jam nusišypsoti.
– Vadinkite mane Džena. Juokinga, kad elgiamės taip oficialiai. Mes juk šeima.
– Džena, – pakartojo jis automatiškai ir vėl atsigręžė į Loreną.
– Jei norite, galite į mane kreiptis Lorena, – sumurmėjo ji.
– Lorena, – burbtelėjo jis. – Draugai mane vadina Delu.
Bet tai nebuvo leidimas tą patį daryti ir Lorenai su Džena.
Į priekį žengė Rosdeilas.
– Ak. – Rodos, Penfordas jį užmiršo. – Per Kalėdas pas mane viešės draugas Rosas.
– Ponia. – Rosdeilas nusilenkė Lorenai ir, atsisukęs į Dženą, mirktelėjo. – Panele Samerfild.
Ji vos susitvardė nesukikenusi.
– Prisėskime. – Penfordas