– Dar vienas pavyzdys – mano sesers Lorenos santuoka su lordu Tinmoru. – Džena nusisuko. – Ji švaisto savo jaunystę veltui, – pridūrė ji tyliai, tarsi kalbėtųsi ne su juo, o su savimi.
– Argi taip blogai? Girdėjau kalbant, kad ji ištraukia jį iš namų. Kalbama, kad iki tol jis buvo atsiskyrėlis.
– Esu tikra, kad jis šią santuoką laiko puikia sąjunga, – atkirto ji. – Dabar turi, kam nurodinėti.
– Jums? – Akivaizdu, kad panelė Samerfild nekentė Tinmoro. – Ar jis jums nurodinėja?
– Mėgina. Mano, kad gali priversti mane… – ji staiga nutilo. – Nesvarbu. Kartais nesuvaldau liežuvio.
Mergina nutilo, sustingo ir pasinėrė į savo mintis, tarsi jo čia nė nebūtų. Rosui šis pokalbis patiko. Jie kalbėjosi kaip lygus su lygiu, nė vienas nemėgino nei padaryti įspūdžio, nei išsisukti.
Jis norėjo dar pasikalbėti.
– Papasakokite apie paveikslą.
Mergina įtariai atsisuko.
– Ką būtent?
– Aš jo nesupratau.
Ji atsisėdo tiesiau.
– Nes dangus buvo rausvai violetinis, o žole apžėlusios kalvos mėlynos ir nė kiek nepriminė Linkolnšyro gruodį?
– Akivaizdu, kad peizažą tapėte ne taip, kaip jis atrodo šiandien. Sakėte, kad tapėte prisiminimą, bet negali būti, kad kada matėte tokį vaizdą. – Paveiksle spalvos grūmėsi viena su kita ir buvo ryškesnės nei realybėje.
Ji nusisuko.
– Tai buvo šviesių vaikystės dienų prisiminimas, kai viskas galėjo būti taip, kaip įsivaizduoji; kai galėjai susikurti savo pasaulį ir būti jame, kuo panorėjęs.
– Vadinasi, žolė ir dangus irgi galėjo būti tokie, kokių norėjote. Visai suprantu, – atsakė Rosas šypsodamasis. – Kažkada praleidau visą vasarą įsitikinęs, kad esu riteris. Kad būtumėte mačiusi, kiek drakonų paskerdžiau, kiek mergelių išgelbėjau.
Jos žydros akys sužibo.
– Aš visada būdavau Baudikė ir kovodavau su romėnais. – Ji atsistojusi iškėlė ranką. – Kai britų karė karalienė, paplūdusi krauju nuo romėnų rykščių… – Džena vėl atsisėdo. – Kauperis man padarė didelę įtaką.
– Mano tėvas turėjo seną Spenserio „Fėjų karalienę“. Daugiau nei dviejų šimtų metų senumo. Skaičiau ją vis iš naujo ir iš naujo stengdamasis viską įsivaizduoti.
Panelė Samerfild atsiduso.
– Tada gyvenimas atrodė toks paprastas.
Jiedu vėl nutilo.
– Ar pasiilgstate šios vietos? – paklausė Rosas. – Turiu galvoje ne pavėsinę, o Samerfildų dvarą, kuriame užaugote.
Jos veide pasirodė ilgesys.
– Pasiilgstu. Pasiilgstu pažįstamų kambarių, pažįstamų paveikslų ir baldų. Nedaug ką galėjome pasiimti su savimi, – tarė ji kilstelėjusi smakrą. – Nenoriu, kad galvotumėte, jog kaltiname lordą Penfordą. Jis mums niekaip neįsipareigojęs. Žinome, kad jis taip pat paveldėjo ir mano tėvo paliktas problemas. – Vėl atsistojusi ji nuėjo prie pavėsinės krašto ir viena ranka atsirėmė į koloną. – Panašu, kad pūga rimsta.
Rosas nesidžiaugė matydamas, kad snaigės krinta vis rečiau.
– Jojam toliau?
– Manau, reikėtų, – atsakė ji. – Jei grįšiu vėlai, klausinės, kur buvau.
– Ar taip nutinka visada? – paklausė jis.
– Taip. – Pasibjaurėjimą jos akyse pakeitė juokas. – Tik ne visada atsakau tiesą.
– Taip ir maniau.
Rosdeilas vėl užkėlė Dženą priešais save ant savo gražaus žirgo. Kaip ironiška. Tai buvo intymiausias suartėjimas su vyru, kokį jai teko patirti.
Dženai jis patiko. Nė vienas iš pažįstamų džentelmenų jai taip nepatiko, nė su vienu iš jų nebūtų norėjusi praleisti daugiau laiko. Paprastai ji palikdavo vyrišką kompaniją pirmai progai pasitaikius, ypač kai prasidėdavo liaupsės jai. Ypač kai įtardavo, kad jie įsimylėję dosnų kraitį, pažadėtą lordo Tinmoro, o ne ją pačią. Rosdeilo akyse nesimatė nė lašelio godumo. Džena buvo tikra, kad apie kraitį jis net nepagalvojo.
Jie jojo nesikalbėdami, tik kartais Džena pasakydavo, kur pasukti. Ji vedė jį per laukus, trumpiausiu įmanomu keliu, kuriame mažiausiai rizikavo ką nors susitikti. Peizažas gražiai pasidengė baltu sniegu, tarsi būtų nuvalytas. Buvo visiškai tylu, girdėjosi tik žirgo kanopų dundėjimas per sniegą ir gyvulio šnopavimas.
Jie prijojo upelį. Vienintelis kelias per jį buvo tiltelis, kuris lemtingą naktį, kai Tesą užklupo audra, buvo paniręs po vandeniu.
– Palikite mane prie tiltelio, – tarė ji. Aplink nieko nesimatė, bet, jei kas eitų pro šalį, ji keliautų takeliu, vedančiu prie tiltelio. – Likusį kelią nueisiu.
– Kad mūsų nepamatytų kartu? – taikliai atspėjo Rosdeilas.
Ji nesusilaikė nenusijuokusi.
– Nebent norite priverstinės santuokos.
Rosdeilas juokaudamas iš pasibaisėjimo kilstelėjo antakius.
– Tik ne tai.
– Galite sustoti čia, – tarė ji šokdama nuo balno.
Jis atsegė krepšį ir padavė jai.
– Panele Samerfild, man buvo labai malonu.
– Lieku jums skolinga, sere, – atsakė ji. – Bet jei kam nors apie tai papasakosite, labai mane supykdysite.
Rosdeilui nusišypsojus, Džena pajuto, kad jam patinka.
– Tai bus mūsų paslaptis, – tyliai tarė jis.
Mergina linktelėjo atsisveikindama ir nuskubėjo per tiltelį. Pasiekusį kitą krantą, atsisuko.
Raitelis vis dar stovėjo ją stebėdamas.
Ji pamojavo, nusisuko ir greitai nuėjo. Neplanavo taip susivėlinti.
Džena grįžo per sodą už dvaro ir įėjusi pro galines duris nusimovė pusbačius. Jie buvo kiaurai permirkę ir snieguoti. Kas nors iš tarnų jais pasirūpins. Čia ji nedrįso valyti savo batų pati, kaip buvo pratusi Samerfilde. Jei apie tai sužinotų lordas Tinmoras, jai tektų išklausyti dar vieną paskaitą apie ledi tinkamą elgesį, o ledi nedera valyti batų.
Kokia ji nedėkinga. Dauguma merginų džiaugtųsi turėdamos tarnų, kurie nuvalo jų batus, bet Džena buvo pratusi tuo pasirūpinti pati, nes tėvas buvo sumažinęs tarnų skaičių.
Pasikabinusi apsiaustą ant kablio, Džena nusinešė krepšį į kambarį. Jai paskirta kambarinė padėjo persirengti, bet ji palaukė, kol mergina išėjo, ir tik tada iškrovė krepšį. Paveikslą paliko ant stalo – nežinojo, ar jam dar ko nors trūksta, ar ne.
Vėl uždengusi audiniu, įdėjo jį į stalčių. Kol kas paliks ramybėje. Užuot toliau tapiusi, ji nuskubėjo žemyn į biblioteką, atsargiai atidarė duris ir žvilgtelėjo vidun. Ačiū Dievui, viduje buvo tuščia, nors būtų nesunku sugalvoti puikų pasiteisinimą, kodėl užsuko į biblioteką.
Džena