– Kur tavo daiktai? – paklausė ji.
– Paslėpti.
Ji savuosius irgi buvo paslėpusi, bet Kvinas surado. Pagalvojo, gal ir reikėtų surasti jo kuprinę, paskui nusprendė, kad neverta vargti tokią šaltą ir lietingą naktį. Jos atsargų užteks abiem.
Didžė ištraukė keturis javainių batonėlius, dvi plyteles šokolado, obuolį ir dar vieną buteliuką vandens.
– Gal turi greitmaisčio? – pasiteiravo jis. – Labai norėčiau bulvyčių.
– Teks palaukti, kol jas įtrauks į kalėjimo valgiaraštį, – atšovė ji dalydama užkandžius į lygias dalis.
Jis apžiūrėjo maistą ir gūžtelėjo pečiais.
– Geriau nei sausas davinys.
Sausas davinys. Maisto pakuotė, kurią kareivis nešasi į mūšį. Didžei teko ragauti tokio maisto, nebuvo taip neskanu, kaip dauguma tvirtino, vis dėlto ketino mėgautis tuo, ką turi kuprinėje.
– Tai tu kariškis? – paklausė ji.
– Panašiai.
– Iš specialiųjų pajėgų?
– Arti tiesos.
Didžė nesuprato, ar jis išsisukinėja norėdamas ją paerzinti, ar negali išsiduoti, kaip užsidirba pragyvenimui.
Ji įpylė truputį vandens iš naujo buteliuko į tą, iš kurio gėrė. Kai abiejuose induose skysčio buvo po lygiai, vieną pastatė netoli Kvino. Jis pasisuko ir atkišo surištas rankas.
– Gal atriši mane ir leisi pavalgyti? – paklausė.
Ji sukikeno.
– Jokiu būdu.
Kvinas vėl atsisėdo.
– Tada turėsi mane pamaitinti.
Neatrodė, kad jis dėl to nusiminė. Tamsiose akyse žybčiojo linksmos kibirkštėlės.
Ji nekreipė dėmesio į jo akis ir erzinantį balso toną. Tegul nesitiki, jog ji sutriks dėl to, kad reikia jį pamaitinti.
– Mieste tavęs neteko matyti, – pasakė ji išvyniodama pirmą javainių batonėlį iš Kvino dalies. – Juk negyveni karinėje bazėje?
– Ne. Atskridau į šalį užvakar, o šįryt atvykau į Glenvudą. Turiu susitikti su broliu.
Didžė sulaužė batonėlį į mažesnius gabaliukus ir ištiesė jam vieną. Kvinas nepasivargino pasilenkti į priekį, todėl jai teko ištiesti ranką per visą jo kūną. Tik kai jos pirštai atsidūrė jam prie pat burnos, jis pagaliau išsižiojo ir suėmė dantimis siūlomą maistą.
Kvinas pamerkė jai.
– Bendrą nuotaiką reikėtų truputį pagerinti, bet aptarnavimu skųstis negaliu.
Didžė nekreipė dėmesio į jo žodžius.
– Iš kur atskridai?
– Iš Vidurio Rytų.
Iš jo tono buvo aišku, kad daugiau nieko nepavyks išpešti. Palaukusi, kol jis baigs kramtyti, Didžė pasiūlė antrą gabaliuką batonėlio.
– O tu? – nurijęs kąsnį paklausė Kvinas. – Gyveni Glenvude?
– Taip.
– O ką veiki?
Didžė svyravo, iš prigimties ji nebuvo linkusi apie save pasakoti. Atsipalaidavęs ir neslėpdamas susidomėjimo Kvinas laukė atsakymo. Galų gale ji gūžtelėjo pečiais ir išbėrė plikus faktus.
– Esu privati konsultantė, – tarė. – Miesto mokyklose vedu pamokas, per kurias aiškinu vaikams, kaip išvengti pavojaus. Mokau moteris pagrindinių savigynos būdų. Be to, mane kartais samdo kai kurios valstybinės ir federalinės organizacijos, kelios privačios įmonės. Padedu gelbėti į bėdą pakliuvusius vaikus.
– Kai tėvas pagrobia savo vaiką? – paklausė jis.
– Kartais. – Vis pasitaiko atvejų, kai vaiką pagrobia jį auginti trokštantis tėvas, neturintis globėjo teisių. – Nors vaikus grobia ir dėl išpirkos arba iš keršto.
Didžė nutilo staiga suvokusi, kad bando padaryti Kvinui įspūdį. „Nebūk kvailė“, – pasakė ji sau. Koks skirtumas, ką šis vyras apie ją galvoja?
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.