Ronis išsižiojo.
– O jūs graži, – pasakė jis, tada aiktelėjo ir paskubomis atsitraukė. – Atsiprašau, ponia, nenorėjau…
Ji nutildė jį rankos mostu.
– Nieko tokio. Pasiruošk pulti. Duodu dvi minutes.
Išlaukusi žadėtą laiką Didžė žengė prie vyrų. Jie vis dar stovėjo, rūkė ir kalbėjosi. Atstačiusi krūtinę Didžė neskubėdama artinosi prie jų, stengdamasi atrodyti rami ir kiek sutrikusi.
– Aš visai pasimečiau, – pasiskundė žemu balsu. – Gal kuris nors iš jūsų, džentelmenai, galėtumėte man padėti?
Jie visi buvo patyrę karininkai, užgrūdinti kariai. Visgi nustebo miškuose išvydę pusnuogę moterį. Buvo drėgna ir šalta, tad nieko keisto, kad jos krūtinė prikaustė jų žvilgsnius.
Vyriausiasis iš vyrų žengė prie jos.
– Kas nutiko, ponia?
„Kokie kvailiai“, – patenkinta pagalvojo Didžė. Jų šautuvai atremti į medžius. Užteks vieno žingsnio – ir ginklų nebepasieks.
Ji suėmė plaukų sruogą ir ėmė sukti aplink pirštą.
– Šios pratybos ne man, – ėmė suokti ji. – Ką aš sau galvojau? Net neprisimenu, kuriai komandai priklausau. Sutikau dalyvauti, nes mano vaikinas paprašė, bet prieš tris dienas tas pašlemėkas mane metė. – Didžė sumirksėjo, tarsi mėgindama sulaikyti ašaras. – Sušalau, pavargau, esu visiškai viena.
Vyrai priėjo arčiau – tiesiai į spąstus.
– Nė iš vietos! Rankas aukštyn!
Ronis puikiai atliko darbą. Jo įsakymas nuskambėjo labai grėsmingai. Vyrai pasisuko į jį. Kai vėl atsigręžė į Didžę, ši jau laukė nutaikiusi pistoletą.
Du karininkai nusikeikė, trečiasis nusijuokė.
– Velniškai puikus pasirodymas, – pagyrė jis.
– Ačiū.
Po kelių minučių visi trys jau buvo surišti.
Norint laimėti reikėjo paimti penkis įkaitus. Keturis atvedus iki vidurnakčio buvo skiriama premija. Kuo anksčiau pristatydavai „priešus“ į stovyklą, tuo didesnę premiją gaudavai. Didžė planavo keturis įkaitus sučiupti iki devintos ar dešimtos vakaro, bet juos lydėjo sėkmė.
Baigusi rišti vyrus ji užsitraukė kelnes iki juosmens ir atlaisvino palaidinės mazgą. Susirinkusi savo daiktus vėl apsivilko marškinius.
– Dėl mūsų gali nesirengti, – šypsodamasis tarė vienas iš karininkų. – Pusnuogė tu gražesnė.
– Labai pamaloninai, – atšovė ji ir atsuko jam nugarą. Kodėl vyrai įsitikinę, kad moterims jų dėmesys patinka?
– Prisimeni, kur palikome vyruką iš medicinos tarnybos? – paklausė ji Ronio.
– Taip, ponia.
– Gerai. Veskis šią trijulę, pakeliui prigriebk ir ketvirtą. Pristatyk juos į stovyklą, pasirūpink, kad mums skirtų premijinius taškus, ir grįžk pas mane. Būsiu maždaug už pusės kilometro nuo čia. – Prisiminusi, kaip nemokšiškai jis sėlina, Didžė nusijuokė. – Tikrai išgirsiu ateinant.
– Klausau, ponia.
Didžė stebėjo, kaip jaunasis jos partneris nusiveda belaisvius. Karininkai buvo surišti netvirtai. Taisyklės draudė priešintis sučiuptiems ir į stovyklą vedamiems įkaitams. Vaduotis iš nelaisvės buvo galima tik iki tos akimirkos, kai pagrobėjas žengia pirmą žingsnį stovyklos link. Ji užsirašė vyrų vardus – dėl visa pikta, jeigu jie kartais sumanytų sprukti nuo jos partnerio.
Likusi viena Didžė atsisėdo ant rąsto ir prisitraukė kuprinę. Rūkas pagaliau prasisklaidė. Netrukus leisis saulė, tad oras nebesušils. Kilo mintis užsikurti laužą, bet taip išsiduotų, kur yra. Negalėjo sau to leisti. Palankiai susiklosčius aplinkybėms ji galėtų čia ir palaukti Ronio. O jei bus priversta slapstytis, jis tikrai jos neras. Per dvi valandas Ronis spės suvaikščioti pirmyn ir atgal. Atgal turėtų užtrukti trumpiau, jei susistabdys vieną iš kelių aplink mišką važinėjančių džipų. Tačiau jeigu partneris užtruks, ji pati paims į nelaisvę dar vieną įkaitą ir iki vidurnakčio parsibels į stovyklą.
Po keturiasdešimt penkių minučių Didžė kažką išgirdo. Ne žingsnius ir ne šakų traškėjimą. Negalėjo nustatyti, iš kurios pusės sklinda garsas, bet plaukeliai ant rankų pasišiaušė, visos jos juslės šaukte šaukė apie pavojų.
Netoliese kažkas buvo.
Ji tyliai pakilo nuo rąsto ir pasislėpė medžio kamieno šešėlyje. Pakišusi kuprinę po lapais ir įsitikinusi, kad pistoletas dėkle, išsiruošė pasidairyti.
Pirmiausia Didžė paėjo į rytus, tada pasuko į pietus, kol galiausiai atsidūrė už garso šaltinio. Kliovėsi instinktais; nors nieko konkretaus negirdėjo, bet žinojo: netoliese kažkas yra. Nebuvo matyti jokių priešo pėdsakų, palenktų šakelių, nesigirdėjo išbaidytų paukščių nei sprunkančių voverių.
Keletą kartų Didžė beveik įtikėjo, kad vos girdimą triukšmą ji prasimanė, ir jau ketino sukti atgal prie kuprinės. Tačiau kūnas nuėjo pagaugais, tarsi kas nors per klasės lentą būtų nagais perbraukęs, o tai reiškė tik viena – jai nepasivaideno.
Per pusvalandį Didžė apėjo ratą. Kai galų gale atsidūrė vos per kelis metrus nuo tos vietos, iš kurios pajudėjo, susierzino pamačiusi, kad kažkoks vaikinas traukia iš slėptuvės jos kuprinę. Atrodė, jis puikiai žino, jog ji ten guli. Kaip jam tai pavyko?
Tačiau mikliai išmetė šį klausimą iš galvos. Pamatė, kad ant vaikino rankos užrištas violetinis raištis, o ne oranžinis kaip jos, ir pasiruošė pulti. O vaikinas tuo metu pasilenkęs atsainiai tikrino jos atsargas.
Didžė prisėlino visai prie pat jo ir įrėmė šautuvo vamzdį į nugarą.
– Pykšt, tu negyvas, – ramiai pasakė. – Dabar lėtai atsistok. Vaiduokliai greitai nejuda.
Vyras šaltakraujiškai užsegė jos kuprinę ir iškėlė rankas į viršų.
– Girdėjau, kaip triukšmavai, – tarė jis. – Ką veikei? Su zuikiais žaidei dodžbolą?
Didžei nepatiko nei jo klausimas, nei pasipūtėliškas tonas. Visų pirma, ji žinojo, kad artinosi tyliai. Antra, ginklą turi ji.
– Nenuleisk rankų, – pasakė ji pamažu atsitraukdama ir neleisdama jam sugriebti jos šautuvo.
Vyras stovėjo nugara į ją, o ji skubėjo įvertinti padėtį. Jis buvo aukštas, aukštesnis nei metro devyniasdešimties ir labai raumeningas. Mokėjo slapstytis, todėl tikrai buvo ne šiaip mėgėjas kaip dauguma dalyvių. Nematytas, tikriausiai iš kariuomenės. Gal iš specialiųjų pajėgų? Nejaugi jie atsiuntė vikruolį, neturintį teisės dalyvauti varžybose?
Didžė nematė jo pistoleto, o tai kėlė nerimą. Šautuvas gulėjo ant žemės netoli kuprinės, bet kurgi pistoletas?
– Ar ilgai taip stovėsime? – prabilo vyras. – O gal pamiršai, ką daryti toliau? Turėtum mane apsukti, mudu pažvelgtume vienas kitam į akis. Aš išsigąsčiau tavo