– Aš laimėjau.
– Pasinaudojai nelaimingu atsitikimu.
– Visiškai teisingai. – Ji pasimuistė ir įsitaisė šalia jo. – Būtum pasielgęs kitaip?
Jam nereikėjo nelaimingo atsitikimo, ir taip būtų ją įveikęs, bet nebuvo prasmės to sakyti. Ji pati puikiai suprato.
– Be to, – tęsė moteris, – tik taip galėjau tave surišti. Juk nebūtum leidęsis.
– Teisingai mąstai.
– Kas tu toks? – paklausė ji.
– Tavo karo belaisvis. Ar ketini mane išprievartauti?
Vienas jos lūpų kamputis suvirpėjo.
– Nepuoselėk vilčių. Tau niekas negresia.
– Prakeikimas.
Jos lūpos nevalingai sukrutėjo, tačiau pavyko suturėti šypseną. Susitvardžiusi priminė jam:
– Neatsakei į mano klausimą.
– Žinau.
Ji stengėsi išsiaiškinti, kas jis toks, ir Kvinas pasisakys… kada nors. O dabar, nors vakaras buvo vėsus, drėgnas ir niūrus, jis puikiai leido laiką. Baiminosi, kad karinėse pratybose nuobodžiaus, nes bus per lengva. Laimei, klydo.
Ji prisitraukė vieną kelį prie krūtinės ir pasilenkė prie Kvino.
– Jeigu nesakai savo vardo, bent paaiškink, kodėl pasižiūrėjai žemyn. Esi geras karys. Turėjai suprasti, kad darai klaidą.
Geras karys? Dabar jau Kvinas užspaudė šypseną. Ne geras, o velniškai geras karys. Ji neturi nė menkiausios galimybės jį nugalėti, nors tikriausiai yra ganėtinai nuovoki ir tai supranta.
Moteris išdidžiai atkišo smakrą. Įdomu, kas ji tokia? Kariškė?
– Supratau, kad bandai mane apmulkinti, ir norėjau išsiaiškinti, ką rezgi, – paaiškino jis.
Ji įsitempė.
– Tikrinai mane?
– Tiesą sakant, žaidžiau.
Moteris garsiai įtraukė oro. Vėl primerkė tamsias akis ir Kvinui toptelėjo, kad ji mielai jį nudobtų.
– Kvinas Reinoldsas, – prisistatė jis norėdamas nukreipti jos dėmesį. – Kai mane jau apčiupinėjai, tikriausiai turėtume vadinti vienas kitą vardu.
Ji neužkibo ant kabliuko.
– Kai paklausiau tavo vardo, nuo atsakymo išsisukai, o dabar pasakei, nes tau tai naudinga?
– Panašiai. – Supratęs, kad ji savo vardo nesakys, Kvinas pakeitė temą: – Kur tavo partneris? – paklausė.
– Tuojau turėtų grįžti, tada pristatysime tave į stovyklą. Jis jau nuvedė ten keturis įkaitus. Kur tavo partneris?
– Per vėlai atvykau, todėl negavau poros. Be to, labiau mėgstu veikti vienas.
– Na, žinoma. – Ji šiek tiek pralinksmėjo. – Visi jūs, sukarintų organizacijų eržilai, tai mėgstate.
– Žiauroka kritika.
– Užtai teisinga.
Kvinas negalėjo to užginčyti. Jis pakėlė akis į pilką, lietaus žadantį dangų.
– Tuoj lis. Jeigu artimiausiu metu neketini vesti manęs į stovyklą, galėtum bent nutempti po kokia nors priedanga.
Ji taip pat žvilgtelėjo į dangų, bet tamsoje nelabai ką įžiūrėjo. Kvinas beveik neabejojo, kad moteris paliks jį gulėti purve, bet ji netikėtai iš kuprinės išsitraukė brezentą ir patiesė po medžiu netoliese. Tada čiupo Kviną už pažastų ir užtempė ant pakloto.
Jos jėga jį nustebino, o veide atsiradęs susierzinimas pralinksmino. Kokia musė jai įgėlė? Siunta, kad partneris negrįžta? O gal niršta suprasdama, kad jis už ją pranašesnis ir panorėjęs gali pasprukti?
– Kas tu tokia? – paklausė Kvinas. – Juk ne kariškė.
Ji sėdėjo ant brezento krašto susikryžiavusi kojas.
– Kodėl esi toks įsitikinęs?
– Ar klystu?
Ji papurtė galvą.
Tada prapliupo lyti. Lietus smarkiai plakė žemę. Po kelių sekundžių vieta, kurioje Kvinas ką tik gulėjo, virto bala. Jis pritraukė kelius prie krūtinės, kad kojos nesušlaptų.
Jo pagrobėja atrodė suirzusi. Kvinas kone girdėjo jos mintis. „Iš kur jis žinojo, kad pradės lyti? Kas šis vyrukas?“ Nors spėjo, kad ne vyruku jį mintyse pavadino. Be abejonės, parinko spalvingesnį žodį.
– Kad jau nesakai savo vardo, – tarė jis, – pamėginsiu atspėti.
Nekreipdama į Kviną dėmesio ji pataisė šviestuvą.
– Brenda, – pasakė jis.
Ji nė nesumirksėjo.
– Bembė? Hetera? Klojė? Anė? Sara? Destinė? Častitė?
Ji atsiduso.
– Didžė.
Jis būtų norėjęs sužinoti, koks jos visas vardas, bet nepaklausė. Ji tikriausiai to ir tikisi. Tik pareiškė:
– Pasiūlyčiau paspausti vienas kitam ranką, bet šiuo metu esu surištas.
Ji nusišypsojo.
– Matau.
O! Ji turi humoro jausmą. Kvinui tai patiko. Stačiokiška ir nesukalbama, tačiau be galo moteriška. Jeigu kaip nors priverstų ją iš naujo jį apieškoti, vakaras įgautų prasmę.
Didžė žvilgtelėjo į laikrodį ir suprato, kad jaunasis jos partneris greitai nepasirodys. Jis išėjo beveik prieš keturias valandas. Tikriausiai pasiklydo arba pakliuvo į nelaisvę. Jeigu būtų netoliese, ji girdėtų, kaip jis braunasi per krūmus. Tyla reiškė, kad su belaisviu ji liko viena.
Ji vėl pasisuko į Kviną. Nors porą valandų išgulėjo surištas, jis atrodė stebėtinai atsipalaidavęs. Lietus liovėsi, tačiau buvo vėsu ir drėgna. Didžę nukrėtė drebulys. Labiau už viską ji norėjo grįžti į stovyklą. Tačiau sulaikė vienas žmogus… aukštas, stiprus ir vyriškas.
– Karinių pratybų taisyklės leidžia belaisviui stengtis išsilaisvinti visais įmanomais būdais, – priminė ji. – Bet pagrobėjui vedant jį į stovyklą priešintis nebegalima.
Kvinas linktelėjo galvą.
– Teko girdėti.
– Tai ką?
Jis gūžtelėjo pečiais.
– Aš ne iš tų, kurie laikosi taisyklių.
Didžė taip ir manė. Padedama Ronio gal ir pajėgtų parvesti Kviną į stovyklą. Viena tikrai jo neišlaikys. Labai nenorėjo to pripažinti, deja, tai buvo tiesa. Jis puikiai kovėsi.
Žiūrėdama į stiprų Kvino kūną Didžė mąstė, kas jis toks ir ką veikia. Aišku, yra labiau už ją patyręs, tik ar daug labiau? Kur visko išmoko? Jis labai skyrėsi nuo kitų jos pažįstamų, Didžei knietėjo užduoti jam milijoną klausimų. Bet neklausinės. Išsiduotų, kad smalsauja, o to geriau nedaryti.
– Jeigu nepaklusi, užstrigsime čia iki ryto, – perspėjo Didžė. – Mus parveš kuris nors iš patruliuojančių automobilių.
– Labai gerai… man nereikės vidurnaktį kulniuoti pėsčiomis, o tu galėsi prisiimti nuopelnus, kad sučiupai mane.
Jis