– Mat kaip, – Faringdono balse buvo girdėti panieka. – Apgailestauju, bet ji su mumis nebegyvena.
Pyktis užplūdo Maksą, jis atsigręžė ir įdėmiai įsistebeilijo į Faringdoną. To ir bijojo. Veritė Skot išsiųsta vienas Dievas težino kur. Ten, kur jos tragiška istorija negalės padaryti gėdos vietos aukštuomenėje siekiantiems Faringdonams. Maksas kuo puikiausiai įsivaizdavo: ji verčiama būti kokios bjaurios senos raganos kompanione arba sunkiai pluša kokioje nors nusikaltusių mergiočių perauklėjimo įstaigoje. Na, jis tam padarys galą!
Maksas su pasitenkinimu stebėjo, kaip Faringdonas išblyško, ir prisivertė atpalaiduoti rankas. Kumščiais kažin ar pavyktų ištraukti informaciją iš priešiškai nusiteikusio vyriškio. Šiaip ar taip, toks būdas nediskretiškas.
– Gal galėtum duoti jos adresą, Faringdonai? Norėčiau pareikšti jai pagarbą.
Ką jie padarė tai mergaitei? Ar jis galės padėti? Gal ledi Arnsvort, jo teta Almerija, duotų jai darbo?
– Bleikharstai, bijau, kad neteisingai mane supratote. Sakydamas, kad panelė Skot su mumis nebegyvena, turėjau galvoje, kad ji… kad ji yra… – greitai išbėrė lordas Faringdonas.
Maksą sudrebino siaubas, sumišęs su stulbinančiu skausmu.
– Ji mirė. – Tai buvo ne klausimas ir kažkas jo viduje nutrūko, kai lordas Faringdonas pritariamai nulenkė galvą.
– Ka-kada? – jis neįstengė suvaldyti trūkinėjančio balso. Tas vargšas narsus vaikas. Mirė. Žinia draskė jam širdį.
– Ak, visai netrukus, kai apsigyveno pas mus. – Lordas Faringdonas išspaudė atodūsį. – Aišku, labai liūdna, vis dėlto tai tik į gera. Po negarbingos Skoto mirties nedaug kuo buvo įmanoma jai padėti. Drįsčiau teigti, kad ji pati tai jautė.
Prisiminęs penkiolikmetę raudančią mergaitę, kuri klūpėdama purve prie savo tėvo kapo sodino sciles, Maksas vos nečiupo namų šeimininko už gerklės.
– Labai abejoju. – Jis vargiai atpažino savo balsą, užkimusį ir virpantį.
Faringdonas nužvelgė jį.
– Tikrai nenorite išgerti, Bleikharstai? Kalbate, lyg jūsų gerklėje būtų kas nors užstrigę.
Taip, joje užstrigo pyktis. Gėrimas nieko nepakeistų. Tik kiltų pagunda tą pyktį tėkšti Faringdonui į veidą.
– Kaip suprantu, ji palaidota kapinėse prie bažnyčios, – kažkaip įstengė prabilti Maksas. – Pareikšiu jai pagarbą ten.
Scylės. Jai patiko scylės. Jis paprašys sodininkų svogūnėlių. Keistas garsas, išsiveržęs lordui Faringdonui iš lūpų, privertė Maksą atsikvošėti. Lordo žandikaulis įsitempė, o Maksas klausiamai išlenkė antakius. Atrodė, kad lordas Faringdonas uždusins save tampydamas kaklaskarę.
– Ak, na… hm… kalbant apie tai, Bleikharstai… žinote, kapas nepaženklintas, pats suprantate. Apmaudu, labai apmaudu. Reikia pripažinti, tai giminės silpnoji vieta. Telieka džiaugtis, kad aplenkė mano šeimą.
Makso skrandis apsivertė suvokus Faringdono žodžių prasmę. Kapas nepaženklintas…
Vadinasi, ji… Kito savižudžio kapas it priekaištas iškilo atmintyje. Jis jautė lietų, užuodė šlapią žemę… ir girdėjo siaubingą raudą. Prieš akis vėl stojo ašarotas mergaitės veidas, suskambėjo trūksmingas balsas, jai iš visų jėgų stengiantis užbaigti psalmę, juto lengvą patiklų svorį ant rankų, kai stengėsi ją paguosti. Matė tamsias liūdnas akis, liepsnos šviesoje jose žibėjo ašaros ir padėka – nors ir už tiek nedaug, nors per vėlai.
Maksas apsisuko ir netaręs daugiau nė žodžio išėjo iš kambario.
Veritė išsliūkino iš virtuvės vos baigusi skaičiuoti sidabrą. Skubiai perbėgo viršutiniais koridoriais iki užpakalinių laiptų, vedančių į miegamąjį.
Pagrindiniais laiptais kopiančiųjų žingsnių garsas paskatino dar labiau paskubėti. Teta kuo aiškiausiai įspėjo nesimaišyti svečiams po akimis. Iki šiol jai pavyko išgyventi nepakliuvus į bėdą ir visai nenorėjo nutraukti šios sėkmių grandinės.
Pasiekusi užpakalinius laiptus Veritė kilstelėjo sijonus ir jau buvo beįveikianti po dvi pakopas vienu metu, tačiau išgąsdinta spygtelėjo, kai nuo sienos atsiskyręs šešėlis čiupo ją į glėbį. Pažįstamas brendžio dvokas tvokstelėjo į veidą.
– Paleisk, Godfri! – Veritė smogė apgirtusiam pusbroliui ir pabandė išsisukti, tačiau jis be vargo vėl ją sučiupo ankštoje erdvėje.
– Tik draugišką bučinuką.
Godfris gašliai mirktelėjo. Bent jau taip nusprendė Veritė iš neaiškiai ištartų jo žodžių. Motinai nematant jis nuolat varvino seilę žiūrėdamas į ją.
Ji pasijuto užspeista viršuje stovinčio Godfrio ir žemyn vedančių laiptų.
– Liaukis! – sušnypštė Veritė ir griebė nagais jam už veido.
Godfris staigiai loštelėjo ir čiupęs už riešų prisitraukė ją artyn.
– Tik tada, kai gausiu bučinuką, – suniurnėjo jis.
Veritę apsupo brendžio tvaiko ir blogo burnos kvapo mišinys.
– Ne! – Žiaukčiodama ji spyrė jam, pataikė į blauzdą ir skaudžiai susimušė kojos pirštą.
Tačiau to pakako. Godfris iš skausmo suriko ir pastūmė Veritę taip stipriai, kad spygtelėjusi iš baimės ji atatupsta nusvirduliavo laiptais žemyn į koridorių.
Bet nugriuvusi Veritė išsigando dar labiau. Užuot tėškusis ant grindų, ji atsidūrė saugiame stipriame glėbyje. Neįtikėtinai vyriškame glėbyje, bet mikliai buvo pastatyta ant kojų ir paleista. Apstulbusi ji žvilgtelėjo viršun į juodbruvą griežtą veidą. Ryškiai mėlynos akys persmeigė ją kiaurai.
– Oi! – aiktelėjo ji. – Ką jūs čia veikiate?
Tamsūs antakiai pakilo nebyliai klausdami.
– Ar mes pažįstami?
Visas Veritės pasaulis apsivertė aukštyn kojomis, kol ji dėbsojo į vyriškį, kurio privalėjo vengti labiau už kitus.
– N-ne, – sumelavo Veritė. – Jūs išgąsdinote mane. Ačiū, sere. Aš… aš nežinojau, kad čia kas nors yra. Aš… aš paslydau.
– Tikrai? – žemame balse pasigirdo vangus smalsumas. – Ar Faringdonas irgi paslydo?
Veritė nepajėgė numalšinti drebulio. Staiga jos alkūnė atsidūrė tvirtuose gniaužtuose.
– Nagi, Faringdonai, malonėkite ir jūs išlįsti, – tęsė jos išgelbėtojas. – Noriu įsitikinti, kad teisingai vienas kitą supratome.
Iš laiptinės išniro Godfris ir Veritė pajuto visai nekrikščionišką pasitenkinimą pamačiusi, kad smagiai drykstelėjusi nagais jam per veidą paliko kraujo žymių.
– O kas jums darbo? – pasiuto Godfris. – Čia ne jūsų namai!
Lordas Bleikharstas visai nelinksmai šyptelėjo.
– Svečių užgaidas derėtų tenkinti, Faringdonai. Rodos, tarnaitė ne itin nusiteikusi priimti jūsų meilinimąsi. Padarytumėte man paslaugą, jei paliktumėte ją ramybėje. Ar aiškiai kalbu?
Tarnaitė? Veritė vos nepratrūko pykčiu. Bet užgniaužė įniršį ir nudelbė akis. Greičiausiai su šiais drabužiais ji tikrai panaši į tarnaitę. Be to, juk nusprendė, kad Maksui geriau nežinoti, jog ji gyvena