Niekas, ką Veritė per artimiausias dvidešimt keturias valandas išgirdo apie lordą Bleikharstą, nepaskatino jos pakeisti nuomonės, kad juodu su Selija verti vienas kito. Lordas Bleikharstas atvyko vėlai, per vakarienę šiurkščiai atsikirto mažiausiai trims žmonėms, kuriuos aiškiai laikė nevertais jo aukštų kalbų, o susirinkusieji gaudyte gaudė kiekvieną jo ištartą žodį.
– Koks išvaizdus vyriškis! – dūsavo Selija, kitą vakarą ruošdamasi miegoti. – Žinoma, ir siaubingai turtingas. Galima tik stebėtis, kodėl taip ilgai delsia vesti! Savaime suprantama, titulą jis paveldėjo visai netikėtai, kai prieš trejus metus mirė brolis.
Veritei, kuri tvarkė pusseserės drabužius, toptelėjo, kad visai įmanoma, jog daugiau nė viena moteris taip nesižavi tokiu vyru kaip jo šviesybė, tačiau nustūmė šią mintį į šalį. Kiekvienas turtuolis gali būti ir pasipūtęs, jei tik nori, o ir visuomenė vis tiek laikys jį išvaizdžiu vyru.
– Aišku, jis žvalgosi nuotakos, jei jau čia atvyko, – tęsė Selija.
Veritė sumirksėjo dėdama sulankstytus marškinius.
– Mat kaip?
Toks logiškas žingsnis jai nešovė galvon. O juk turėjo suprasti, kad apsilankymas Faringdonų rūmuose yra privalomas besiruošiantiems vesti grafams.
– Jis niekada nepriima kvietimų į pobūvius užmiesčio namuose, važiuoja tik pas artimiausius draugus, – paaiškino Selija maloningai nuolaidžiu tonu. Nors gal greičiau jis buvo pagyrūniškas.
Veritė užtrenkė stalčių su marškiniais. Gaila, kad ne drauge su Selija.
– Įsivaizduok, kokia pamaloninta jautėsi mama, kai jo šviesybė pranešė priėmęs kvietimą. – Selija staipėsi priešais veidrodį, grožėdamasi savo auksinėmis garbanomis ir mėlynomis akimis. – Savaime suprantama, jis nori merginti mane šiek tiek asmeniškiau nei būtų įmanoma Londone.
Nuo kada per pobūvį užmiesčio namuose, į kurį suvažiuoja daugiau nei dvidešimt svečių, įmanoma bent kiek artimiau pabendrauti? Veritė nutylėjo savo abejones. Jeigu Selija dėl to džiaugiasi, kas ji tokia, kad ieškotų priekabių?
– Stebiuosi, kad taip anksti pasišalinai, – tarė ji.
Selija truktelėjo petukais.
– Ak, Bleikharstas dingo biliardo kambaryje su keliais džentelmenais. O mama dar pakvietė tą nuobodą Arabelą Holingsvort ir jos tėvus, tai kokia prasmė likti? Ji nieko kito nedaro, tik visą laiką giriasi savo sužadėtuvėmis su seru Bartolomėjumi! – Selija papūtė lūputes. – Todėl pasakiau, kad man skaudą galvą, ir išėjau. Be to, džentelmenams patinka, kai moteris šiek tiek bejėgė.
Veritė nuslėpė šypsnį. Jei Selijai, kaip jos kadaise buvusiai draugei, pavyks pasičiupti vyrą, greičiausiai lordą Bleikharstą, tai pagyroms nebus nei pradžios, nei pabaigos. Be abejo, netikėti Selijos žodžiai apie panelės Holingsvort nuobodumą kilo iš pavydo. Na, o kalbant apie bejėgiškumą… Selija nė kiek ne bejėgiškesnė už gyvatę.
– O dabar gali sušukuoti man plaukus, Selina. – Selija su pasimėgavimu žvelgė į savo atvaizdą glostydama išsidraikiusias garbanas.
Veritė perspėjo save, kad nebandytų peštelėti už tos garbanos, ir paėmė šepetį sidabriniais aptaisais.
– O, varge, – liūdnai atsiduso Selija. – Tik pažiūrėk į tas šlykščias strazdanas!
Dėbsodama į nepriekaištingą pusseserės veido atvaizdą veidrodyje Veritė nusistebėjo, kokia musė dabar jai įkando.
– Nematau nė vienos, – neapdairiai leptelėjo ji, – bet jei reikia, daniškasis losjonas stovi ant tualetinio staliuko.
Atvaizdas veidrodyje piktdžiugiškai išsiviepė.
– Selina, kalbu apie tavo strazdanas.
Veritė tvirčiau suspaudė plaukų šepetį ir susitvardžiusi pradėjo šukuoti. Daug saugiau viską išpasakoti pagalvei. Priešingai nei Selija, pagalvė neliežuvaus ir neužtrauks jai bausmės. Faringdonai labiau nei kas kitas išmokė ją elgtis santūriai ir slėpti jausmus.
Veritė sudrebėjo. Tapus Selina tai pavykdavo daug lengviau. Bauginančiai lengvai. Kartais atrodydavo, kad ji pasiklydo tirštame rūke. Ir kurią nors dieną nebepajėgs rasti kelio atgal.
Veritė su malonumu pakrutino petukus, apšviestus saulės spindulių, prasiskverbiančių per apdarus. Kai porai valandų pavykdavo nuo visų pabėgti, nebaugindavo net ir pilnas krepšys taisytinų drabužių. Žinoma, ant nosytės atsiras dar kelios strazdanėlės šalia tų, kurios Selijai praėjusį vakarą atrodė tokios bjaurios. Visai nedidelė kaina už rytą, praleistą lauke.
Kai adata įsmigo į suplyšusią paklodę, mintys nuklydo visai kitur, o jas nejučia pertraukdavo teškantis fontanas ar atsitiktinai tarp lelijos lapų švystelėjusi auksinė žuvelė. Čia ji galėjo svajoti. Apsimesti, kad šiuose namuose arba kur nors šiose žemėse yra žmogus, kuriam ji rūpi. Galėjo būti Veritė, ne Selina.
Čia, labirinto viduryje, kurį laiką galėjo jaustis saugi. Na, jos kojų pirštams gal ir nebuvo visiškai saugu. Jiems grėsė pavojus būti apkramtytiems. Veritė pakrutino pirštukus maskatuodama plikomis kojomis vandenyje ir pajuto krustelėjimą, kai išgąsdinta žuvis nuplaukė gilyn.
– Ak, lorde Bleikharstai! Koks melas! Jūs esate pats baisiausias padaras!
Veritės ramybę sutrikdė pamaiviškas Selijos čiauškėjimas, kuriam atitarė itin vyriškas dudenimas. Ką, po galais, Selija, tarnų praminta Miegančiąja gražuole, veikia labirinte devintą valandą ryto viena su lordu Bleikharstu? Ne pirmą kartą Veritei teko susidurti su neapsakoma tetos veidmainyste – pasakiškai turtingam ir kilmingam vyrui ledi Faringdon patikėtų savo skaisčiąją brangenybę lydėti po sodo labirintą, tikrą nešvankybių lizdą. Toks kokios nors kitos panelės elgesys būtų pasmerktas kaip begėdiškas.
Vėl pasigirdęs kikenimas priminė Veritei jos nesaugią padėtį. Stryktelėjusi ant kojų ji sugrūdo paklodę, o drauge ir savo kojines bei šlepetes, į pintinę, o įsidūrusi adata į pirštą užgniaužė keiksmą. Kuriuo takeliu jie eina? Jai reikia pasirinkti kitą, kad akis į akį nesusidurtų su Selija ir jos gerbėju. Veritė krūptelėjo. Jeigu ją čia užtiks, teks iš sąrašo išbraukti dar vieną slėptuvę.
Ji susiraukė ir įsiklausė. Jie buvo visai netoli. Veritė laukė pasiruošusi sprukti. Balsai vis artėjo. Ji įsitempė, tada pamatė, kaip pro gyvatvorės plyšelį blykstelėjo gelsvas muslinas. Suvokusi, kad ištrūkti turi kokias penkias sekundes, čiupo pintinę ir basomis pasileido tekina takeliu. Pasiekusi angą kitoje tvenkinio pusėje dingo jiems iš akiračio.
– Kas ten buvo?
Nuostabos kupinas Selijos klausimas privertė Veritę sustingti. Po šimts. Jie išgirdo ją. Ji iš visų jėgų stengėsi kvėpuoti tyliai.
– Paukštis. Arba kiškis, – spėliojo lordas Bleikharstas. – Regis, minėjote, kad jūsų brolis taip pat čia bus?
Išgirdusi klausiamą gaidelę vyriškio balse, jau nekalbant apie kilusį įtarimą, Veritė vos pajėgė sutramdyti kylantį juoką. Dieve mano! Na ir vėpla – pasimovė ant tokios apgaulės! Arba visai nepažįsta Godfrio. Kad Godfris Faringdonas susitiktų su savo seserimi labirinto viduryje lydėti įsimylėjėlių porelės? Tik ne šiame gyvenime. Akivaizdu, kad lordas Bleikharstas, išlepęs aukštuomenės numylėtinis, kiekvienos santuokinio amžiaus dukterį turinčios mamytės geidžiamas grobis, buvo kruopščiai apvyniotas apie pirštą.
Neįstengdama