– Panele Faringdon, gal mums vertėtų grįžti?
– Fe! – Grakščiai sušnarėjusi sijonais Selija prisėdo ant suoliuko. – Kodėl kas nors turėtų iš to padaryti kokias nors išvadas? Galų gale, lorde Bleikharstai, tokie geri draugai, kaip mes…
Tokie geri draugai?
Jo šviesybės balsas buvo persunktas abejingumo:
– Linkiu jums gero ryto, panele Faringdon. Patikėkite manimi, draugystė verčia mane paisyti jūsų reputacijos!
Veritė vos neužspringo, kai Selija suraukė antakius stengdamasi suprasti, ar šiuos žodžius galima laikyti komplimentu. Jai bežiūrint, jo šviesybė nusilenkė Selijai ir pasisuko eiti iš labirinto.
Selija pašoko ant kojų.
– Ak, sere! Privalau jus palydėti, kad nepasiklystumėte. Mūsų labirintas tuo ir garsėja, kad svečiai jame beviltiškai pasiklysta!
Veritė susmuko prie gyvatvorės. Nusprendė duoti jiems daugiau laiko išsiaiškinti, tik tada grįžti. Ji klausėsi nutolstančių balsų.
Gal labirintas ir nėra pati geriausia vieta, kai namuose knibždėte knibžda svečių. Pernelyg lengva pakliūti į spąstus, kad ir kaip puikiai pažinotum šią raizgalynę. Negali sau leisti būti užkluptai ir suteikti tetai Faringdon dingstį vėl ją nubausti.
Tačiau Maksas čia… kodėl? Ar jis iš tikrųjų mergina Seliją? Maksas? Jos gerasis švelnusis Maksas? Ar jis žino, kad ji taip pat čia? Ak, dėl Dievo meilės! Kodėl turėtų žinoti?
Veritė neprisiminė, kad būtų sakiusi jam, kas toks jos dėdė. Regis, kitą rytą po jos tėvo laidotuvių Maksas labai anksti išvyko iš kaimelio. Neturėjo susitikti su lordu Faringdonu. O jei vis dėlto išsiaiškino, kad ji čia? Veritė prikando lūpą. Padėti jai galėtų tik perimdamas iš Faringdonų jos globą. O to nepadarys net jei ir labai norėtų. Gal ir gali savo viešnagės metu priversti juos tinkamai su ja elgtis, bet jam išvykus… Nors diena buvo šilta, Veritę nukrėtė šaltukas. Tada būtų dar blogiau nei anksčiau.
Vieno dalyko Veritė neįstengė suprasti. Šiai šeimai ji nereikalinga. Jie nekentė jos. Tai kodėl tada teta Faringdon atsisako parašyti rekomendacinį laišką ir leisti jai išeiti iš šių namų?
Ne. Ji privalo laikytis atokiau nuo Makso. Nors jis turbūt jos nepažintų po penkerių metų… tada ji buvo dar vaikas. Liesa nesubrendusi penkiolikmetė, matyta lajinės žvakės šviesoje. Ne. Jis jokiu būdu jos neatpažins.
Veritės svajonėse Maksas iš karto ją pažindavo, užsikeldavo ant žirgo ir išsigabendavo su savimi. Lordas Bleikharstas – visiškai kitas reikalas. Grafai nesisodina neturtingų merginų ant savo brangių grynakraujų eržilų ir neišsibogina ten, kur būtinų būtiniausiai viskas baigiasi laimingai. Ji kažkaip privalo išmesti lordą Bleikharstą iš galvos ir svajoti vien tik apie Maksą. Priešingu atveju praras ir šią paguodą teikiančią svajonę.
Kitą vakarą Maksas, grafas Bleikharstas, su palengvėjimu atsiduso, kai damos paskui ledi Faringdon išėjo iš valgomojo. Kas, po velnių, jį apsėdo, kad priėmė šį kvietimą? Juk nekentė tokių susibūrimų. Damos demonstruoja apsimestinį susižavėjimą, nors tai grynų gryniausia veidmainystė. Džentelmenai taip pat nedaug geresni.
Kitoje stalo pusėje jaunasis Godfris Faringdonas pagyrūniškai pasakojo apie kitame pobūvyje sutiktos ledi kompanionę. Maksas susierzinęs sugriežė dantimis. Padarė rimtą klaidą nusprendęs patikėti pulkininko Skoto dukters globą ją mylinčiai šeimai.
– Ei, Bleikharstai! Ar mane girdite, bičiuli?
Maksas per stalą pažvelgė į poną Malburį.
– Esate viliojamas į spąstus, – užjaučiamai tarė Malburis.
Maksas abejingai pažvelgė į jį. Jis tai žinojo. Per vakarienę Selija Faringdon subtiliai varžėsi su maloningąja mamyte. O kur dar mažoji šio ryto gudrybė! Jis nusipurtė. Tikras košmaras. Įkliuvo į apsukrios mergiotės žabangus!
– Brendžio! – neatlyžo Malburis.
– Oi! – Maksas staiga susigriebė, kad jam iš kairės sėdintis Tornfildas bando perduoti grafiną brendžio. – Atleiskite, Tornfildai.
Jis šliūkštelėjo į taurę gėrimo ir nugėrė gurkšnį. Vos įstengė nuslopinti naują drebulio bangą. Dar vienas klaikus vakaras. Viešpatie. Ir ko tik nepadaro vyras, norėdamas nuraminti sąžinės graužatį – dalyvauja šiurpiuose pobūviuose ir kelia taurę pasibaisėtino brendžio į šeimininkų sveikatą.
– Klausykite, Bleikharstai, – tyliai tarė Tornfildas. – Atrodo, panelė Selija smarkiai susižavėjusi jumis! – Jis pašnairavo į Maksą. – Drįstu teigti, kad jums belieka tik sužaisti: Pele, pele, pas ką žiedas žydi?
Maksas godžiai gurktelėjo brendžio. Vieną dalyką jis galėjo garantuoti: gal panelė Selija ir susižavėjusi juo, bet jis tikrai jos neims. Pelė gali sau ir toliau lakstyti paskui žiedą. O jis laikysis atokiau nuo labirinto.
– Žinoma, jei tokia mintis nevilioja, – tęsė Tornfildas, parodydamas tokiam apgirtusiam žmogui neįprastą nuovokumą, – visada galite pasilinksminti su Fane Monkrif arba Keite Haiburi. Jos nesitiki ištekėti. – Jis pamėgino gašliai mirktelėti.
Maksas kažką neaiškiai sumurmėjo ir priminė sau, kad vis dėlto turi elgtis kaip padorus žmogus. Tačiau suvokė, kad jei ledi Monkrif ir ponia Haibury čia būtų ir pradėtų leisti jo pusėn jau baigiančius išblėsti gyvenimu nusivylusių moterų kerus, jis, be abejo, pagalvotų, ar jam vertėjo čia važiuoti.
Velniop! Dabar jau per vėlu persigalvoti. Jis čia, o atvažiuoti reikėjo prieš daugelį metų. Nors buvimas šiuose namuose vis tiek nedavė jokių rezultatų. Nepavyko mininko. Tiesa, nenutuokė, kaip tai padaryti taktiškai.
Galiausiai Maksas nusispjovė į taktą ir kai jie išėjo iš valgomojo, prirėmė šeimininką prie sienos.
– Faringdonai, ar būtų galima asmeniškai su jumis šnektelėti?
Lordas Faringdonas tik sumirksėjo. Paskui išsiviepė. Tokia pataikūniška ir pergalinga šypsena, kad Maksas iškart įsitempė, pasiruošęs mūšiui.
– Na žinoma, Bleikharstai. Bibliotekoje mums niekas netrukdys. Štai čia! – Jis davė ženklą sūnui. – Godfri, perspėk miledi, kad būsiu užsiėmęs, turime neatidėliotinų reikalų su Bleikharstu.
Maksas priešiškai nužvelgė jį. Dieve mano! Tas vyras tiesiog trina iš džiaugsmo rankas! Ką, po paraliais, jis?.. Staiga suprato ir tiesa pribloškė Maksą. Faringdonas mano, kad jis ketina paprašyti rankos. Selijos. Mintyse keikdamas savo kvailumą Maksas nusekė paskui šeimininką į biblioteką.
– Dar brendžio, Bleikharstai?
Maksas numojo ranka į geras manieras.
– Ne. Dėkoju.
Faringdonas supratingai išsišiepė ir vis tiek įpylęs taurę stumtelėjo Maksui.
– Ne, ne, Bleikharstai. Tai ne tas pats gėrimas kaip valgomajame! Šito tikrai nešvaistyčiau tai šutvei!
– Aš jau pakankamai išgėriau, – šaltai pareiškė Maksas.
Faringdonas įsistebeilijo į jį.
– Pakankamai? O, a… na, taip. – Jis pats gurkštelėjo. – Tai eikime prie reikalo. Kaip suprantu, jums patiko tai, ką pamatėte. Ji gavo visa, kas geriausia, todėl…
Maksas