Dar vienas blogiukas?. Fiona McArthur

– pagalvojo Haris. Ta pati darbovietė, kurios pasiūlymo jis atsisakė. Ir pernelyg arti miesto, kurį troško pamiršti. Jo žmona buvo akušerė, jie susipažino Katrinoje, kai jis dirbo Karališkojoje skraidančių gydytojų tarnyboje. Panašu, kad likimas užsimanė jam įgelti.

      Haris pakeitė pokalbio temą, Bonė, rodos, to nepastebėjo. Ačiū Dievui. Jis minėjo ieškojęs tik draugijos vakarienei, matyt, jai tai tiko.

      Gal bus saugiau kalbėti apie jos reikalus.

      – Na, tai ką veiki šiame rojuje, ko nedarai namuose?

      Bonė mostelėjo ranka į paplūdimį priešais juos.

      – Nori pasakyti, be to, kad vakarieniauju su vyru, kurio nepažįstu?

      Jis buvo ne toks kvailas, kad įkliūtų į pinkles.

      – Hmm.

      Bonė truktelėjo pečiais.

      – Nieko ypatinga. Plaukioju, bet tai dariau ir Darvine, einu į turgų apsipirkti ir stebiu saulėlydžius virš vandenyno, nors jais grožimės ir Mindilo paplūdimyje Darvine ketvirtadieniais ir sekmadieniais.

      Haris matė, kas Bonė užsigalvojo. Jos mintys buvo aiškios, tarsi užrašytos jai ant kaktos. Jį suėmė juokas, kad ji tokia perregima, tai atrodė žavingai nauja.

      – Čia viešėdama norėčiau pamatyti kaimą. Terasinius ryžių laukus ir ugnikalnį… ten, iš kur aš kilusi, nieko panašaus nėra.

      Haris linktelėjo. Rado pokalbio temą.

      – Tau vertėtų išbandyti žygį dviračiais nuo Agungo kalno.

      Jis suprato, kad Bonė buvo apie tai girdėjusi, tik dar neišsiruošė.

      – O ta?..

      Jis mostelėjo apytiksliai Kutos pusėn.

      – Į kalnus, pora valandų kelio, tikrai verta dėmesio. Dviračiu tektų minti apie dvidešimt penkis kilometrus.

      – Tada greičiausiai atsisakysiu. – Bonė gūžtelėjo pečiais. – Dešimt metų nevažiavau dviračiu. – Apie tai pagalvojusi nusijuokė. – Tai bent vaizdelis būtų. Paskui neįstengčiau nulipti ant žemės.

      Bonė stengėsi nepasiduoti jo kerams, tačiau Hario šypsenai atsispirti buvo sunku. Ji blykstelėdavo it spindulys tamsoje virš bangų, kai mažiausiai tikėdavosi išvysti, ir nejučia ji vėl pagalvodavo apie švyturį. Haris truputėlį išsitiesino, tada palinko prie jos norėdamas sudominti.

      – Visą žygį riedi nuokalnėn. Pro kaimus, ryžių laukus, per upę. Tau patiktų.

      Bonei buvo likusios tik kelios dienos. Abejojo, kad viena išsiruoš.

      – Nemanau, kad žygiui dviračiais atsiras vietos mano planuose.

      Ji matė, kaip Haris suraukė antakius.

      – Turėtų atsirasti. Jei apsispręsi, pranešk. Turiu naudingų pažinčių.

      Pasivažinėti dviračiu Bonei tikriausiai patiktų, bet jo pagalbos nereikės. Nei draugijos. Pradžiai užteks vieno vakaro kartu pabūti ir paflirtuoti, nes šis vyrukas per stipriai veikia jos sudaužytą širdį.

      – Pažiūrėsiu, ką pasakys merginos. – O jos turbūt paklaus, kiek vyrų važiuos drauge. Bet Hariui neatskleis tiesos, kad nėra kam už ją užsistoti.