Jis elgėsi pernelyg įžūliai, tačiau ji ir pati išalko, nors nesuvokė, iš kur atsirado apetitas. Bonė žvilgtelėjo žemyn į už kaklo surišamą šilkinę suknelę, pirktą turguje. Su ja buvo vėsu, patogu, ji derėjo prie kartu pirktų blizgučiais nusagstytų įsispiriamų basučių. Kam persirengti dėl vyro, kurio beveik nepažįsti?
– Paliksiu raštelį merginoms po durimis. – Nepakenks, jei apsimes, kad kažkam rūpi, kur ji yra ir su kuo.
Haris linktelėjo.
– Puiki mintis. Jeigu užtruktume.
Šaltos žalios akys susidūrė su mėlynomis.
– Mes neužtruksime.
Haris pasižiūrėjo tiesiai į ją stengdamasis suprasti. Kiekvieną kartą pažvelgęs jai į akis likdavo vis labiau pakerėtas. Ta moteris atrodė nusiteikusi ryžtingai. Darai, kaip nori ji, arba čiuožk iš čia – ir jis tai gerbė. Vis dėlto būtų ne pro šalį suvokti, kodėl ji taip jį veikia, o tada išmesti iš galvos. Svarbu nepamiršti: išmesti iš galvos, o ne temptis į savo lovą. Geras planas.
Haris vylėsi, kad ji nepastebėjo, kaip jis nustebo, jog ji išvis sutiko. Manė, patrauks abu savais keliais, kai ji užsiminė apie Klarą, bet jie ir vėl rado bendrą kalbą. Jis dėl to jautėsi absurdiškai laimingas. Gal todėl, kad galės su ja pasikalbėti ir nejaus turįs apsimesti esąs kitoks, nei yra iš tikrųjų. Haris nesuprato, kodėl toptelėjo dar ir ši mintis.
– Tada iškviesiu taksi, gerai?
Antras skyrius
Pasirodė, kad Džimbarano įlanka su ilga gatve, pilna restoranų, labai panaši į Kutą.
Prieš juos šiaurės kryptimi driekėsi paplūdimys, pilnas akvariumų su raginimais pačiam išsirinkti žuvį arba omarą, liepsnojančių kepsninių, o tokios milžiniškos šviežių jūrų gėrybių pasiūlos Bonei seniai neteko regėti.
Šimtai medinių staliukų buvo sustatyti ant smėlio beveik iki pat teliūskuojančio vandens, vieno restorano staleliai šliejosi vienas prie kito kone liesdamiesi.
Kepsninių dūmų debesis tvyrojo virš aikštelės, kai jie išlipo iš taksi, žmonės ateidavo ir išeidavo, taksi, nuosavi automobiliai ir net limuzinai grūmėsi dėl laisvos vietos. Žinoma, ir galybė mopedų stovėjo išrikiuoti tvarkingomis eilėmis.
Bonė su pagarbia baime žvelgė į šį sambrūzdį ir gausią pasiūlą.
– Iš kur žinote, kuriame restorane valgyti?
– Kartais čia užsuku. Turiu mėgstamiausią, ten gausime gerą staliuką. – Haris matė, kad jai čia patinka. Susižavėjimas Bonės akyse privertė ir jį vėl apsidairyti, įkvėpti dūmų, išgirsti triukšmą, sklindantį iš konkuruojančių restoranų, ir suvokti kai kurias priežastis, kodėl atkeliavęs į šį Balio pakraštį čia ir pasiliko.
Vis dėlto didžioji dalis jo širdį užplūdusio neįprasto lengvumo, rodės, kilo iš buvimo su moterimi jo pašonėje. Išties keista.
Ji žingsniavo su juo betoniniu takeliu tarp dviejų besivaržančių parduotuvių fasadų ir Haris juto, kaip jai būnant šalia jam prie klubo susiformavo silpnas energijos laukas, kuris jį veikė. Jaudulio šuorai dilgčiodami pažirdavo kūnu tarsi birus smėlis, kuris jiems einant sklido iš po kojų.
Kol pasiekė paplūdimį, saulė visai pasislėpė, buvo matyti, kaip vos įžiūrimas žvejų laivelis skrodžia bangas, ant staliukų žiebėsi žvakės. Naktis nusileido švelniai lyg kašmyro skraistė, kuriomis čia mėgo siaustis moterys. Haris girdėjo, kaip šalia jo einanti moteris su atodūsiu atsikrato dar lašo įtampos, kausčiusios jos kovingus pečius, ir liko patenkintas.
Bonė apsižvalgė ir atsipalaidavo. Viskas čia buvo kitaip. Lyg atokvėpis nuo tikrojo pasaulio, galbūt dėl prieblandos. Ir ji galėtų priprasti valgyti tamsiame paplūdimyje. Keista, kad atėjo čia su nepažįstamu vyriškiu, tačiau restorane buvo nemažai žmonių, todėl galėjo jaustis saugi, o paskui panorėjusi susiras taksi ir parvažiuos į viešbutį. Netikėtai pasidarė smagu, kad išėjo su patraukliu vyriškiu paprasčiausiai pavakarieniauti. Draugės labai ja didžiuotųsi.
Jie klampojo smėliu iki pat vandens. Bonė dairėsi į poras ir šeimas, triukšmingas turistų grupeles – jie visi drauge čepsėjo ir kvatojo.
Bonės džiaugsmui, prie kiekvieno staliuko bent vienas asmuo per šiaudelį siurbčiojo pieną iš kokoso riešuto. Linksma nuotaika dar labiau sustiprino jos entuziazmą. Kadaise ji buvo laimingas žmogus ir buvo malonu vėl probėgšmais pajusti šiek tiek džiaugsmo.
Galų gale padavėjas nuvedė juos prie staliuko, kiurksančio ne visai vandenyje, vis dėlto niekas neužstojo paskutinės žaros horizonte. Bonė dar akimirką stovėjo įsistebeilijusi į bangas. Išties puiki vieta vakarieniauti.
Haris pralenkė prie jos kėdės pasisukusį padavėją ir ją atitraukė.
– Prašom į sostą, ponia.
Bonė pajuto, kaip nuo jo artumo ant rankų pašiurpo plaukeliai. Intuityvi reakcija. Feromonai. Tai negerai. Ji norėjo flirto, o ne neišdildomo susižavėjimo. Dėl Dievo, jai tokios laimės nereikia. Kai jųdviejų žvilgsniai susitiko, Bonė nesišypsojo.
– Aš tik drauge vakarieniauju, nesu jūsų mergina.
Pokšt! Tikrovė žeidžia. Haris tylėdamas atsisėdo ir paėmęs šakutę ėmė apžiūrinėti. Rūpestingai… kol galiausiai jos žodžiai pasiekė sąmonę. Daili šakutė. Sidabrinė su trimis dantukais. Nieko įdomaus.
– Supratau. Neturiu teisės atitraukti kėdės. Ir iš jūsų nesulauksiu įdomaus, prasmingo pokalbio, – pajuokavo, tačiau jo žodžiai buvo persmelkti tiesos. Haris pakėlė akis ir dar spėjo pamatyti įnirtingai slepiamą jos veido išraišką. Moteris buvo tokia pat nelaiminga kaip ir jis. Keista, kad iki šiol nesuvokė, koks yra nelaimingas. – O kaip dėl automobilio durelių? Ar ir dėl jų įsižeidėte? – Pamatė, kaip dar labiau įsitempė jos veidas.
Moteris užsimerkė ir iškėlė rankas – Hariui pasirodė, kad ji tuoj pasakys be reikalo čia atėjusi.
Tačiau jos akyse blykstelėjo panika ir jis iškeikė save už kvailumą.
Kažkoks tipas gerokai su ja pasidarbavo. Po perkūnais, – dingtelėjo Hariui, bet garsiai nieko neištarė. Jis sugromuliavo naujieną ir patapšnojo per stalą, kad moteris pažvelgtų į jį. Pamėgino dar kartą pasiųsti jai šypseną.
– Atsiprašau.
Ūmai Haris suvokė nežinantis jos vardo. Ir pradėjo malonų, grėsmės nekeliantį pokalbį:
– Aš tikrai nenoriu valgyti vienas. Beje, kaip turėčiau jus vadinti?
Bonė prisivertė nusiraminti. Baimė susilpnino gynybines užkardas, o to ji mažiausiai troško. Kaip ją vadinti? Štai ir dilema. Kilo paikas noras išgalvoti vardą, kokį nors bjaurų, kad jis suprastų, jog netikras, bet nesukeltų nepatogumų, padėtų išlaikyti atstumą, jei prireiktų daugiau erdvės, nei Haris ketino suteikti.
Tačiau smegenyse tvyrojo tuštuma.
– Bonė.
– Tai pasakyk man, Bone… – Haris nutilo, o ji šyptelėjo sau pačiai – suprato, kad jis nepatikėjo, jog tai – tikrasis jos vardas. Nuostabu. – Ar tu Balyje ilgam? – paklausė jis atsilošęs kėdėje, o lūpas iškreipė nežymus šypsnys. Dieve mano, jo lūpos žavingos.
Bonė sumirksėjo.
– Savaitei. Tada pradėsiu naują darbą.
– O koks tavo naujasis darbas? – Jam loštelėjus atgal marškiniai ant krūtinės įsitempė ir Bonei išdžiūvo gerklė.
Ji