Moteris neskubėdama kilstelėjo tvirtą mažutį smakrą, juokingai pakreipė galvą ir pažvelgė jam į veidą.
– Tiesą pasakius, jos – mano draugės.
– Atsiprašau. Nenorėjau pasirodyti nemandagus.
Bonė susidūrė su dilema. Staiga širdis ėmė smarkiai tvaksėti, be to, vyriškis stovėjo taip arti, kad neparausti buvo sunku. Jos švyturys apdovanojo ją penkių žvaigždučių verta šypsena, ir dar už dyką. Akinamai blykstelėjo šviesa. Tada prasiskverbė jo žodžiai. Ir net atsiprašymas. To Bonė iš vyrų nebuvo pratusi sulaukti. Gražiai pasielgė, toptelėjo jai, bet geriau jau būtų neatsiprašęs, nes jai nereikėjo daugiau priežasčių juo žavėtis.
– Aš jų nesmerkiu, – pridūrė Haris. – Prisimenu, koks buvau jaunas.
Iš pažiūros jis toli gražu neatrodė senas, tačiau nuostabių akių gelmėse slypėjo vertinga patirtis, greičiausiai ne vien maloni. Retkarčiais Bonė taip pat jausdavosi ne pagal metus sena, tačiau gerai nepažinojo šio vyro ir neketino jam pritarti.
– Vargšelis. – Iš tikrųjų tai jis nebuvo panašus į vargšą – jokia šio žodžio prasme. Bonė susimąstė, kas turėjo nutikti, kad privertė šį vyrą pajusti bėgančius metus, bet greičiausiai tai tik viena iš jo gudrybių stengiantis užmegzti pažintį. Jam galėjo būti tarp trisdešimties ir trisdešimt penkerių, vadinasi, mažiausiai penkeriais metais vyresnis už ją.
Iš arti vyriškis atrodė dar įspūdingesnis, iš tų, kurie sukelia maudulį pilve ir atima žadą, nors Bonei ir nepatiko tai pripažinti. Laimei, dabar ji galėjo pasikliauti mėnesių mėnesius lavintu gebėjimu ir atrodyti nepasiekiama.
– Ar aš jus pažįstu?
Platesnė šypsena ir žvilgsnis, kuriuo jis žvelgė į ją, bylojo, kad jam patinka, kuria linkme pakrypo pokalbis. Bonė nekreipė dėmesio į silpną jaudulį, apėmusį ją nuo tokios minties.
– Nežinau. Pažįstate? – Jis ištiesė įdegusią ranką ir Bonė pažvelgė į ją. – Haris Sent Kleras, – išgirdo jį sakant.
Kokios gražios rankos. Ilgi pirštai, tiesiai nukirpti nagai, švelnūs plaukeliai ant plaštakų viršaus… ir vestuvinis žiedas. Bonė anksčiau jo nepastebėjo ir nežinojo, kodėl liko priblokšta. Gal dėl to, kad tai, kaip Haris jai šypsojosi, visai nebuvo susiję su ištikimybe. Keista, ir kaip žmonės sugeba šitaip elgtis.
Bonė išsirangė iš fotelio ir atsistojo šalia. Ji buvo aukšta, tačiau vyras drūčiai aukštesnis, o tai tik dar smarkiau ją suerzino. Ji neįstengė nuslėpti paniekos savo akyse, taip nutinka tada, kai tikiesi losjono po skutimosi aromato, o užuodi žiurkę.
Bonė išrietė antakius, paskui kilstelėjo smakrą.
– Aš jūsų nepažįstu. – Ji pakratė galvą. – Bet gal pažįstu jūsų žmoną?
Haris nuleido ranką, kitos delnu uždengė žiedą, kad nebadytų akių.
– Abejoju. Jau daugiau nei dveji metai, kai jos nebėra.
Bonė užsimerkė. Jis – našlys? Po galais.
– Užjaučiu. – Tačiau buvo per vėlu. Padarė skubotą išvadą, kad jis lygiai toks pat kaip Džeremis, ištvirkėlis gydytojas su haremu pašonėje ir pinigais iš jųdviejų bendros sąskaitos, kurią pasistengė ištuštinti.
Neištikimybė sugrąžino prisiminimus, kuriuos manė nugrūdusi į giliausią sąmonės kertelę kaip daiktus į lagaminą skrisdama į Denpasarą. Bet tai – ne dingstis apkaltinti šį vyriškį.
Bonė jautė, kaip prie šono lengvai trukčioja jos pirštai, tarsi viliantis, kad Haris vėl išties ranką ir suteiks dar vieną progą. Tačiau ji pati rankos neties. Jos gynybinės užkardos patikimos. Tai gerai.
– Atsiprašau. Man reikia eiti.
Haris tam nebuvo pasiruošęs. Nesitikėjo, nes jam retai taip nutikdavo. Tiesą sakant, neprisiminė, kada paskutinį kartą buvo taip sklandžiai pavarytas. Jis nusekė Bonei iš paskos.
– Neišgirdau jūsų vardo.
Ji nesustojo, jai aiškiai nerūpėjo, girdi jis ar ne.
– Aš ir nesakiau, – burbtelėjo.
Tai štai koks tai jausmas, – priminė sau Haris. Nemalonu, bet taip dar įdomiau. Gal jis mazochistas? Ta moteris apsistačiusi aukštesne nei Karališkųjų rūmų Ubude siena, bet dėl to dvigubai žavingesnė. Haris viską išmanė apie sienas žmonėms atbaidyti. Ūmai jam pasidarė būtina su ja šnektelėti ne tik apie orą.
Dviem dideliais žingsniais jis pasivijo ją.
– Bet užgavote mane. Aš tik dairausi malonios platoniškos draugijos vakarienei Džimbarano įlankoje. Gal galėtume tai aptarti?
Galiausiai Bonė sustojo. Atsisuko į jį. Bet nepratarė nė žodžio. Jos vaiskios akys tyrinėjo ir Haris jautėsi taip, lyg pozuotų paso nuotraukai sustingusia veido išraiška, kai stengiesi neatrodyti panašus į psichopatą.
Atrodė, ji nežino, ką pasakyti, todėl nieko ir nesakė. Daugiau žmonių turėtų pamėginti taip elgtis. Patrauklus bruožas. Bent jau nepasakė ne.
Haris nesitraukė, nes jautė turįs tik keletą sekundžių, kol ji pradings. Pasistenk, vyruti.
– Aš tikrai esu Haris Sent Kleras. Mane čia visi pažįsta. Nenorėčiau kviesti kitos moters. – Jis apsižvalgė, tarsi netoliese lūkuriuotų daugybė moterų, iš kurių galėtų išsirinkti. – Tos žvakės ir stalai ant smėlio Džimbarane pernelyg romantiškai atrodo. – Jis truktelėjo pečiais. – Matau, kad jums nepatinku. Todėl jausiuosi saugiai.
Haris vos nesudejavo. Ką, po šimts, mala jo burna? Jis tikras pusgalvis ir jos nekaltintų, jeigu spruktų šalin. Iš kur tokios mintys?
– Man regis, jūs pernelyg gerai apie save galvojate, – tarė Bonė, o jos akys netikėtai tapo tokios sodrios spalvos kaip vietinės džiunglės ir ne mažiau pavojingos.
Gal jo sumanymas ir nėra pats geriausias, nes ši moteris turi ginklų, prieš kuriuos jis nežinia ar įstengs atsilaikyti, jeigu ji panaudotų juos visus.
– Atsiprašau. Pasielgiau netaktiškai kalbėdama apie jūsų žmoną. – Bonė nusuko akis ir Hariui pasirodė, kad išgirdo jos atodūsį. – Per menkai jus pažįstu, kad pradėčiau nekęsti, bet ko gero galėčiau pamėginti. – Bonė dirstelėjo per petį į rausvėjantį horizontą. Nejaugi išsikraustė iš proto? Ar jau per vėlu išsisukti? – Saulė nusileido. Kam važiuoti į Džimbaraną? – Buvo girdėjusi apie įlanką už oro uosto. – Žinau, kad ten žmonės lankosi dėl saulėlydžio.
Haris skubriai dirstelėjo į ją ir nusekė iš paskos link pagrindinio viešbučio pastato.
– Man patinka paplūdimyje skanauti jūrų gėrybes. Bet ne vienam. Aš vaišinu.
– Oho. Tikras išlaidūnas. Juk aš galiu užsisakyti omarą. – Net pačiai Bonei tai nuskambėjo kaip teigiamas atsakymas. Ji nepažinojo šio vyro. Tačiau merginos leido suprasti, kad jis nėra serijinis žudikas. Į jį panašūs vyrai dažniausiai nepavojingi. Nieko keisto, kad kai kurios moterys pačios pasirengusios pasidarytų galą, kad tik atkreiptų jo dėmesį.
Vis dėlto žvilgtelėjus į Harį Bonės pilve ėmė gausti silpnutis nerimastingas jaudulys. Kai pastarąjį kartą taip pastebimai buvo susižavėjusi vyru, viskas baigėsi didžiule katastrofa ir ji nusprendė, kad jai daug labiau patinka gyventi vienai.
Kaip tik todėl jos draugai vos ne per prievartą įsodino ją į lėktuvą, skrendantį