Beprotiškai įsimylėjęs. Carole Mortimer

kurio išsižadėjo prieš dvidešimt penkerius metus.

      Leksė pažvelgė į Lukaną Sent Klerą ir jos akyse blykstelėjo apmaudas.

      – Ar jums dar reikės mano pagalbos, pone Sent Klerai?

      Lukanas nelaikė savęs pasipūtusiu žmogumi. Jis pripažino, kad yra šaltokas, kartais kietaširdis ir nuo svetimų žmonių stengiasi laikytis atokiai. Puikiai suprato, kad aktores jis suvilioja tik turtais ir valdžia, o ne žavesiu, nes turbūt ir nebuvo itin žavus.

      Be to, Leksė Hamilton jį ignoravo nuo pat pradžių, o dabar dar ir niekino – šitaip su Lukanu nesielgė nė viena moteris.

      Ir tai intrigavo…

      – Ar jūs visada tokia nemandagi?

      Ji patraukė pečiais.

      – Tėvai mane mokė, kad pagarbą reikia ne tik rodyti, bet ir užsitarnauti, – įžūliai atšovė Leksė.

      Lukanas neaiškiai sumurmėjo sau po nosimi.

      – Dešimtą valandą vyks posėdis, prašyčiau jame dalyvauti ir protokoluoti.

      – Ką gi, štai ir gavau atpildą, – sarkastiškai atrėžė ji.

      Toji moteris visiškai išsėmė Lukano kantrybę – tiesą sakant, nedaug jos ir turėjo.

      – Jei jūs ir toliau šitaip elgsitės, būsiu priverstas kreiptis į agentūrą ir pranešti, kad esate visiškai netinkama ne tik šioms, bet ir visoms kitoms pareigoms, – perspėjo jis lediniu balsu.

      Leksei teko pripažinti, kad pyktį šiam vyrui ji rodo tik norėdama įveikti jį. Tačiau Lukanas Sent Kleras – visame pasaulyje žinomas verslininkas, turtais ir galia nenusileidžiantis pačiam Krezui, o gal net ir pranokstantis jį. Leksė tikrai nenorėjo, kad iš kelionės grįžę tėvai sužinotų, jog Sekretorių agentūros reputacija, kuria jie rūpinosi ištisus dvidešimt metų, Leksei vadovaujant subyrėjo per keletą dienų!

      – Gal malonėtumėte suteikti man progą ir per kelias valandas įsitikinsite mano sugebėjimais, – nerūpestingai pasiūlė ji.

      Netgi tada, kai būna teisi, jos žodžiai skamba įžūliai, susiraukdamas pripažino Lukanas. Tarsi iš anksto būtų prieš jį nusiteikusi…