– Jos vardas Leksė, Leksė Hamilton, – nukirto Lukanas. – Ir norėčiau, kad Endrius Proktoras tiksliai žinotų, kokius dokumentus pasirašo. Taip pat manau, kad tau, Gideonai, nederėtų taip asmeniškai vertinti darbuotojus, – niūriai pridūrė jis.
– Nors ir nespėjau kaip reikiant įsižiūrėti į jos veidą, tačiau toks dailutis užpakaliukas sujaudintų kiekvieną vyrą, kurio gyslomis teka kraujas.
Lukano kaktoje įsirėžė raukšlė, jis nežinojo, ar etiška šitaip aptarinėti provokuojančios ir neabejotinai seksualios išvaizdos sekretorę net ir su broliu.
– Bet jos buvimas tikriausiai blaškys dėmesį, ar ne?
Brolio antakiai pašaipiai pakilo.
– Manai, blaškys?..
Lukanas neramiai išsitiesė.
– Ne mane, savaime suprantama, – atžariai tarė jis.
– Tikrai?
Lukanas kaip reikiant suirzo.
– Tikrai!
– Tada ji gali dalyvauti rytiniame posėdyje, – padarė išvadą Gideonas.
Gal ir gali, bet Lukanas žinojo, kad Leksė neleis susikaupti ne tik kitiems, bet ir jam pačiam!
– Šiandien skambino Džonas Bartonas ir pranešė, kad apgadintas Malberio dvaras ir reikėtų jį apžiūrėti, – pakeitė pokalbio temą Lukanas. – Gal galėtum ten nuvykti bent kelioms dienoms?
– Tikrai ne, – iškart atkirto brolis.
Nieko kito Lukanas išgirsti iš Gideono ir nesitikėjo…
Leksė nujautė, kad Lukanas Sent Kleras, įėjęs pro du pastatus jungiančias duris, stovi kitoje stalo pusėje ir susirūpinęs žvelgė į ją. Žinodama, kad jis jau čia, Leksė tyčia nekreipė dėmesio ir toliau rašė elektroninį laišką Brendai į Sekretorių agentūrą. Ji atsakė į jos ankstesnį laišką apie tai, kad jai pavyko įtikinti Lukaną Sent Klerą, jog dirbti laikinąja sekretore tikrai siuntė agentūra.
Leksė šiek tiek sunerimo, kai išgirdo, jog Lukanas Sent Kleras ketina skambinti į Sekretorių agentūrą. Ji nuskubėjo į gretimą kabinetą ir iškart paskambino Brendai, kuri ją pavadavo išvykus tėvams. Viską jai paaiškino ir norėdama išsamiau papasakoti visas aplinkybes pasiūlė dar šį vakarą susitikti prie puodelio kavos.
Tačiau aplinkybės nebuvo visiškai aiškios net pačiai Leksei, ką jau kalbėti apie pašalinį asmenį.
Dirbti kompanijoje ją atvedė impulsas ir begalinis smalsumas! Ji jau pradėjo gailėtis, kad buvo tokia…
Leksė nesitikėjo, kad valdingasis Lukanas Sent Kleras jai patiks. Po jų trumpo pokalbio ji nusprendė, kad jis ne veltui laikomas šaltu ir arogantišku žmogumi. Tačiau niekas nebūtų galėjęs paneigti, jog jis nepaprastai gražus.
Iš išvaizdos buvo labai panašus į savo tėvą Aleksandrą – tamsūs plaukai, tamsios kaip degutas akys, griežti tarsi iškalti iš akmens veido bruožai.
Leksė šaltai pažvelgė į jį.
– Gal sugedo vidaus telefonas, pone Sent Klerai?
Išgirdęs jos balse sarkazmą Lukanas kietai sučiaupė lūpas.
– Mūsų pažintis prasidėjo ne itin sklandžiai, panele Hamilton, ir manau, kad reikėtų išsiaiškinti vieną dalyką, sutinkate? – Jis nužvelgė ją lediniu žvilgsniu. – Šiuo metu aš esu darbdavys, o jūs – mano darbuotoja.
Ji pažvelgė apsimestinai nekaltomis akimis ir kilstelėjo antakius.
– Jūsų darbuotoja?
– Šiuo metu – taip, – perspėjamai pakartojo jis nemaloniu balsu.
Leksė gūžtelėjo pečiais.
– Norite pasakyti, kad Sekretorių agentūra pažadėjo po trijų dienų atsiųsti į mano vietą kitą darbuotoją?
– Taip, – patvirtino Lukanas. – O iki tol būsime priversti dirbti kartu.
Ji šyptelėjo.
– Ir aš jaučiuosi taip pat.
Lukano veidas apsiniaukė.
– Sakykite, panele Lekse, ar jūsų nepagarbų elgesį su darbdaviais būtų galima laikyti viena iš priežasčių, kodėl dirbate agentūroje, o ne susirandate nuolatinį darbą?
Iš pykčio šviesiai rausvus jos skruostus išmušė ryškios dėmės.
– Kad ir kokios tai priežastys, jums, pone Sent Klerai, tai neturėtų rūpėti!
Jis gūžtelėjo plačiais raumeningais pečiais, kuriuos dengė nepriekaištingai pasiūtas švarkas.
– Man paprasčiausiai įdomu, tik tiek, – abejingai tarė jis lediniu balsu.
Leksė juk taip pat iš smalsumo domėjosi Sent Klerų šeima…
– Patikinu jus, pone, kad mano asmeninis gyvenimas niekuo negalėtų jūsų sudominti. – Ji įžūliai pažvelgė į jį.
Lukano tamsūs antakiai pakilo.
– Skamba labai įtikinamai.
– Taip ir yra.
Įdomu, ką jis pasakytų, mąstė Leksė, jei sužinotų, kad jos senelę Sianą, Tomaso našlę, prieš dvidešimt penkerius metus buvo įsimylėjęs jo tėvas Aleksandras Sent Kleras? Metų metus visa Sent Klerų šeima tą moterį baisiausiai niekino… Kaip sureaguotų, jei žinotų, kad pilnas jos vardas Aleksandra parinktas seneliui Aleksui atminti: šito vyro tėvą ji taip vadino iki jai sukako šešiolika, dabar Leksei jau dvidešimt ketveri.
Antras skyrius
Vaikystėje Leksė nieko nežinojo apie senelį Aleksą – tiesa, tiek, kad jis nėra tikrasis jos senelis, nes kartą, kai buvo jau paauglė, motina pasisodino ją šalia ir ramiai išdėstė visą tiesą.
Tada Leksė ir sužinojo, kad Aleksandras Sent Kleras yra Stauerbridžo hercogas ir kad visi trys sūnūs išsižadėjo jo, kai šis išsiskyrė su jų motina Mole Sent Kler.
Leksė iškart nusprendė, kad broliai Sent Klerai pasielgė pasibjaurėtinai – juk senelio klaida buvo tik ta, kad įsimylėjo jos švelniąją ir gražiąją močiutę. Nė vienas iš jų net nebandė susitikti su ja ar kitaip susipažinti. Antraip tikrai būtų įsitikinę, kad Siana jokia femme fatale, kokia buvo laikoma. Taip pat būtų supratę, kad ji labai mylėjo jų tėvą. Ir kad jis taip pat mylėjo ją.
Kad ir kaip viskas buvo, Leksė žinojo tik tiek, jog senelis Aleksas yra jų tėvas, o visus tris brolius Sent Klerus pirmą kartą pamatė jau jam mirus, tada kai prieš aštuonerius metus broliai surengė tėvo laidotuves nedidelėje Stauerbridžo bažnytėlėje.
Leksė taip pat užsispyrė dalyvauti laidotuvėse, nors Sent Klerų šeima senelei leido suprasti, kad jos dalyvavimas nėra pageidaujamas.
Ji tvirtai nusprendė atstovauti jų šeimai ir apraudoti senelį Aleksą, tegul ir stovėdama toliau nuo bažnyčios. Laimei, nė vienas iš Sent Klerų jos nepažino ir net nepastebėjo.
Šaltą ir arogantiškąjį Lukaną Sent Klerą Leksė atpažindavo nuotraukose, kurių pastaraisiais metais sąmoningai ieškodavo verslo žurnalų ir laikraščių puslapiuose. Taip pat ir jauniausiąjį iš brolių Sent Klerų, aktorių Džordaną Simpsoną, kuris buvo tikras gražuolis ir išsiskyrė šalia šviesiaplaukio brolio dvynio Gideono.
Tačiau Leksės močiutė