– Iš pono Bartono intonacijos supratau, kad reikalas labai skubus, – kalbėjo Leksė Hamilton žiūrėdama į tvarkingai parašytą, bet jau suglamžytą raštelį Lukano rankose.
– Leiskite tai spręsti man, gerai? – tarė jis perdėm švelniu balsu.
– Dėl jūsų dešimtos valandos susitikimo, matyt, nieko nebegalėsiu padaryti. – Ji visiškai nereagavo į jo pastangas. – Bet visus kitus susitikimus bus galima atšaukti, jei manote, kad…
– Panele Hamilton, jums tikrai nebūtina žinoti, ką aš manau, – šiurkščiai pertraukė ją Lukanas. – Šią akimirką labiausiai norėčiau pasikalbėti su jūsų agentūros vadovu.
– Kodėl?
Lukanas kilstelėjo antakius.
– Aš nepratęs, kad dėl mano sprendimų abejotų.
Leksė suprato, kad žodžius laikina darbuotoja jis nutylėjo. Tačiau aplinkybės susiklostė taip, kad agentūrai šiuo metu vadovavo Leksė, nes jos tėvai, kuriems ir priklausė Sekretorių agentūra, antrąją Kalėdų dieną išvyko į trijų savaičių kelionę kruiziniu laivu vestuvių dvidešimt penktųjų metinių proga.
Tėvai nieko nežinojo apie Lukano Sent Klero sekretorės skambutį į agentūrą Kalėdų išvakarėse.
Leksė nusprendė jiems apie tai nieko nesakyti, nes vien Sent Klerų pavardės paminėjimas būtų sudrumstęs šventišką nuotaiką.
Ji bandė save įtikinti, kad tai ir buvo tikroji nutylėjimo apie skambutį priežastis.
Kai Leksė išsiaiškino, kas skambina, gerokai suglumo, tačiau iškart ryžtingai liepė Džesikai Braun nesijaudinti, nes Sekretorių agentūra tikrai padės susitvarkyti su iškilusia problema.
Tik pasibaigus pokalbiui Leksė suvokė, kad šis skambutis atvėrė jai neįtikėtinas galimybes.
Tą darbą ji galėjo dirbti tikrai puikiai, be to, sausį Sekretorių agentūroje paprastai būdavo ramu. Tris dienas. Pati pasižadėjo, kad tik tris dienas stebės Lukaną Sent Klerą, visų žinomą kaip kietą ir valdingą Sent Klerų korporacijos savininką.
Ir ką gi – Lukanas buvo toks, kokį Leksė ir įsivaizdavo, bent kol kas.
Ji išsitiesė visu ūgiu – avėdama bateliais su dviejų colių aukščio pakulne buvo penkių pėdų ir trijų colių.
– Pone Sent Klerai, galite neabejoti, kad per tris dienas, kurias čia dirbsiu, nenusivilsite mano kvalifikacija…
Jis šaltai ją nužvelgė.
– Jūsų kvalifikacija aš neabejoju…
Iš susierzinimo Leksei užkaito skruostai.
– Vis dėlto mintyse suabejojote.
– Tikrai? – lėtai ištarė Lukanas remdamasis į stalo kraštą ir žiūrėdamas tiesiai į mėlynas pasipiktinusios Leksės Hamilton akis.
Jos šilkinė oda buvo nuostabi, smakras nedidelis, bet išduodantis ryžtą, o lūpos virš jo – jausmingos, seksualios…
Tokios lūpos – drėgnos, putlios ir šiek tiek papūstos – gali išvesti vyrą iš proto, jei tik prisiliestų prie tam tikrų kūno vietų…
Lukanas skubiai atsitraukė, sunerimęs dėl vaizdinių, kurie jam iškilo žvelgiant į įžūlią moterį. Vyriškasis jo organas sustandėjo ir jis pasibjaurėjo savimi.
– Kaip vadinasi jūsų įstaiga? – šiurkščiai pasiteiravo jis.
– Sekretorių agentūra, – atsakė Leksė susiraukusi. – Bet gal jūs pirmiau norėtumėte paskambinti ponui Bartonui? Jis užsiminė, kad reikalas tikrai skubus…
– Pats sugebu atsirinkti, panele Hamilton, kurie reikalai yra svarbesni už kitus, – čaižiu balsu nukirto Lukanas.
– Žinoma. – Ji nežymiai linktelėjo galva, suraukė kaktą virš savo gilių mėlynų akių, apsisuko ir greitai išėjo. Lukanui beliko tik stebėti tolstant jos neklusnias tamsias garbanas. Pro akis nepraslydo ir gundantis dailus užpakaliukas, ir ilgos dailios kojos, kurių dalį dengė trumpas juodas sijonas.
Tai buvo tarsi perspėjimas Lukanui, kad ši jauna moteris turi ne tik puikią sekretorės kvalifikaciją, bet galėtų dalytis su juo ir guoliu.
– Ar Džemima pakeitė plaukų spalvą?
Lukanas lėtai atsisuko ir pamatė tarpduryje stovintį brolį Gideoną. Suraukęs kaktą ir suglumęs jaunas vyras žiūrėjo į uždaras duris, kurios jungė dvi įstaigas, su tokia pat nuostaba, su kokia prieš penkiolika minučių žvelgė ir Lukanas, į kambarį įžengus Leksei Hamilton.
Su pasitenkinimu Lukanas pagalvojo, kad Gideonas taip pat sumaišė sekretorės vardą. Buvusios sekretorės, mintyse pasitaisė.
Tiesiog neįtikėtina, kad Džen… Džesika metė darbą net neįspėjusi. Tačiau dar labiau jį erzino tai, kad laikinai ją pavaduosianti sekretorė Leksė Hamilton yra graži ir nepaprastai seksuali.
Lukanas nekantriai papurtė galvą ir atsisėdo prie stalo.
– Jos vardas Džesika. Tik pamanykit! Bet tai ne ji, – pridūrė jis lediniu balsu.
– Ne ji? – sumurmėjo Gideonas vis dar susiraukęs. Keliais metais už Lukaną jaunesnis aukštaūgis Gideonas buvo trisdešimt dvejų metų šviesiaplaukis, tamsiaakis ir nepaprastai patrauklaus veido. – Nežinojau, kad ją pakeitei kita.
– Nepakeičiau. – Kietai suspaudęs lūpas Lukanas prisiminė Leksės Hamilton išvardytas priežastis, kodėl Džesika Braun paliko jį taip nederamai.
Jis pagalvojo, kad Leksė nepakęs tokio ignoravimo net jei tai truktų tik tris dienas, kurias, kaip pati minėjo, ketino dirbti…
– Nepakeitei? – nustebo Gideonas ir kilstelėjo antakius. – Tai kas toji moteris?
– Laikinoji sekretorė, – nekantriai burbtelėjo Lukanas. – Tai reiškia, kad dirbs ja tik laikinai!
– Šit kaip, – linktelėjo Gideonas. – Ji man kažkur matyta…
Lukanas sukluso.
– Ir kurgi?
– Net nežinau. – Brolis išsišiepė. – Matai, Lukanai, ilgainiui bet kuri graži moteris ima atrodyti panaši į kitas.
Tačiau Lukanui neatrodė, kad Leksė savo išvaizda ar elgesiu galėtų būti panaši į kokią kitą jo moterį! Tokia mintis jį nustebino.
– Kuo galėčiau padėti, Gideonai? – Sąmoningai pakeitė temą Lukanas, nes su broliu kalbėti apie Leksę visiškai nenorėjo. Be to, pabūgo, kad Gideonas perpras jo staigią ir nepaaiškinamą fizinę reakciją į neįprastą čigonišką moters grožį.
Lukanas susitikinėjo tik su aktorėmis ar modeliais, nors pasakymas susitikinėjo šiuo atveju būtų tikriausiai šiek tiek išpūstas! Iš tikrųjų, jis tik kviesdavosi jas pietų arba kaip paskutinį kartą – į filmo premjeras, o paskui, aišku, permiegodavo. Jos buvo dailios, grožį puoselėjančios ir patyrusios moterys – tokios, kurios nesvajojo apie rimtus santykius, o tiesiog mėgavosi turtingo ir įtakingo Luko Sent Klero draugija.
Jis niekada nesidomėjo pavaldinėmis – tai rodo ir faktas, kad nesugebėjo įsidėmėti net sekretorės vardo – ir tikriausiai nebūtų gerai, jei Leksė Hamilton būtų išimtis iš taisyklės!
Gideonas nustebęs kilstelėjo šviesius antakius.
– Negi pamiršai, jog prašei manęs užsukti