Išeidamas pabučiavau Kei į skruostą, ji sukikeno.
– Galiu atsukti tau ir kitą skruostą!
Tie namai buvo kupini juoko, jis lydėjo mane, važiuojantį pikapo gale su Viliu ir Šere į jų namus. Vėsiam vasaros vakarui apgaubus, susimąsčiau apie dovanas, kurias pats norėčiau padovanoti. Žinoma, aš pasistengiau susidaryti kuo detalesnį kelionės planą, įsigijau reikalingas vizas, susiplanavau, kaip perplauksiu vandenynus, bet dar nebuvau apgalvojęs, kam įteiksiu dovanas. Ir kokios jos turėtų būti. Pastarąsias dvi dienas laukiau įkvėpimo ir staiga sėdint Vilio pikapo gale prieš akis iškilo aiškus vaizdas. Lėktuvas.
Taip, lėktuvo bilietai. Štai ką galėčiau padovanoti Viliui. Bilietus, kad Vilis su Šere galėtų dalyvauti sūnaus vestuvėse. Galėčiau parsiųsti juos namo. Bet svarbiausia, kad galėčiau įgyvendinti jų svajonę – tai, ko jie labai troško, bet net nedrįso pripažinti.
Štai ir visa gudrybė. Turiu gerai pažinti žmones, užmegzti tokį artimą ryšį, kad, užuot galvojęs apie save, sutelkčiau visą dėmesį į kitus. Stengsiuosi juos iš tikrųjų išgirsti ir sužinoti, kas jiems svarbiausia. Noriu padėti išpildyti jų svajones, net ir neištartas garsiai. Taip pat noriu išmokti taip atidžiai jų klausytis, kad sugebėčiau skaityti tarp eilučių.
Grįžę susėdome svetainėje. Jaučiausi beveik kaip namie. Nors bus dar daug nepatogių naktų, kai stengsiuosi tyliai atsigulti ir anksti ryte atsikelti nieko nepažadindamas, pas Vilį viskas buvo kitaip.
– Tikriausiai sunku gyventi taip toli nuo sūnų, – pradėjau kalbą ruošdamas didelę staigmeną.
– Taip, jau senokai jų nematėme, – melancholiškai ištarė Vilis.
Čia įsikišo Šerė, puikiai žinanti, ko jos vyras niekada neištars garsiai:
– Ak, jis ilgisi jų kiekvieną dieną. Visai nesvarbu, kiek vaikams metų, visada atrodo, kad praradai dalelę savęs, kai jie išvažiuoja.
Aš linktelėjau.
– Taip, todėl ir noriu su jumis pasikalbėti. Pirmiausia turiu padėkoti už leidimą man pas jus pernakvoti ir kad supažindinote su Kei. Tai nuostabus gerumo poelgis.
Jie šypsojosi man nežinodami, kaip reaguoti.
Aš kalbėjau toliau:
– Bet man svarbiausia ne tik tas gerumas, kuriuo apdovanojote mane, o ir geranoriškumas, tvyrantis visame jūsų gyvenime. Santykiuose vieno su kitu, su visais artimaisiais ir žmonėmis, kuriems padedate. Žinau, padėjote man nieko nesitikėdami mainais. Tai, regis, jūsų gyvenimo filosofija. Ir labai reta. Taigi atsidėkodamas norėčiau ir aš padėti jums. – Akimirką patylėjęs, tęsiau: – Norėčiau sumokėti už jūsų kelionę į sūnaus vestuves.
Vilis daug metų dovanojo šeimiškus santykius tiems, kurie jau nebeturi artimųjų, o dabar atėjo metas pačiam pamatyti savo šeimą. Vilis išbalo, mačiau, kaip jo akys priplūdo ašarų. Jam tai buvo svajonė, kurios jis niekaip negalėjo užmiršti, nors ir nežinojo, kaip įgyvendinti. Po kelių akimirkų bežadės tylos jis tesugebėjo išspausti:
– Tu juokauji?
– Tikrai ne, – atsakiau.
– Kalbi rimtai? – paklausė Vilis bejausmiu pokerio lošėjo veidu.
– Visai rimtai.
Jo lūpos pradėjo virpėti, šis stiprus vyras pagaliau nugalėjo savo škotišką išdidumą pripažindamas, kad geranoriškumas gali būti abipusis. Taip visada ir turėtų būti.
– Aš nerandu žodžių, – galiausiai atsakė Vilis ir plačiai nusišypsojo. – Anglas sugebėjo atimti man žadą!
– O aš pirmą kartą matau škotą, praradusį amą, – juokdamasis atsakiau.
– Tai atsakymas į mūsų maldas, – apsiašarojęs tyliai sušnibždėjo Vilis.
Jis mane apkabino. Jutau, kaip nuo užplūdusių emocijų virpa jo kūnas. Šis geraširdis žmogus nusimetė kaukę, slėpusią jo liūdesį, jog negalės dalyvauto savo sūnaus vestuvėse, kuria prisidengęs jis elgėsi taip, lyg tarnavimas kitiems kaip nors atstotų meilę savo šeimai. Galiausiai atsitraukęs nuo manęs Vilis tarė:
– Štai ką duoda tikėjimas!
Palinkėjęs labos nakties nuėjau į savo kambarį. Prieš guldamas miegoti išsitraukiau kompiuterį ir išsiunčiau elektroninį laišką. Jis buvo trumpas ir švelnus – žinutė namams, kuriuos palikau. Žinutė, skirta Linai, o joje buvo trys svarbiausi žodžiai, kuriuos vienas žmogus gali pasakyti kitam: „Aš tave myliu.“
Antras skyrius
Visi už vieną, o vienas už visus.
Neprisimenu, ar tai buvo koks vienas ypatingas pirmadienis, ar visa serija pirmadienių, per kuriuos Londone atsidūriau pačiame gyvenimo dugne. Prisimenu tik tiek, kad sėdėjau savo ąžuolo lentomis iškaltame kabinete prie ąžuolinio darbo stalo. Visą vieną sieną užstojo metalinės knygų lentynos, ant kitos kabėjo senovinis medžioklės scenos paveikslas, kokį ir galima tikėtis pamatyti sename teisininko biure. Baltos sienos ryškiai skyrėsi nuo pilko Londono dangaus už lango. Smarkiai sumirksėjęs atsiplėšiau nuo kompiuterio ekrane blyksinčio pelės žymeklio ir pakėliau skambantį telefoną. Norėjau, kad viskas pasikeistų. Tiesiogine prasme – viskas.
Žinoma, aš dirbau Meifero rajone – Londono Beverli Hilse. Ir uždirbau neblogai, bet man visa tai neturėjo prasmės. Daug metų galvojau: jei uždirbsiu daugiau, pasieksiu daugiau, tai ir pats būsiu didesnis. Kuo didesnis – nežinojau. Nes nesvarbu, kiek nulių padidėdavo sąskaita banke, viduje aš visada jaučiausi bankrutavęs.
Apsigyvenęs Los Andžele labai stengiausi išrauti su šaknimis tą savo gyvenimo atkarpą. Keliavau. Leidau daugiau laiko su žmonėmis, o darbe – mažiau. Paskui viskas pamažu ėmė keistis.
Pradėjau dirbti prie naujo televizijos projekto. Dienos biure vis ilgėjo, vakarai namie trumpėjo. Net nebūdamas darbe vis tiek galvodavau apie darbą. Gyvenau su nešiojamuoju kompiuteriu, o jei be jo, tai visada su telefonu. Maniau, jei sėkmingai pradėsime šią televizijos laidą, viskas pasaulyje susitvarkys. Deja, nesupratau, jog vieną paviršutinišką pramogų laidą pakeičiau kita, panašia į ją. Galvojau – seku paskui savo svajonę. Stengiausi, kad viskas pasikeistų į gera. Tapau erzinančiu bendradarbiu, draugu ir partneriu.
Jei Lina paprašydavo ką nors nuveikti savaitgalį, aš būtinai pasirodydavau valandą pavėlavęs. Ji nuliūsdavo, o aš aiškindavau: „Brangioji, projektą netrukus baigsime. Prisiekiu. O tada viskas bus kitaip.“
Pasirodo, buvau teisus, nes likus dviem savaitėms iki pabaigos darbų, po kurių tikėjausi pereiti prie kitos televizijos laidos, sulaukiau skambučio: žalia šviesa užgeso, įsižiebė raudona. Laida buvo atšaukta.
Tiek valandų, tiek sunkaus darbo, pikti mano merginos balso pašto pranešimai – viskas nuėjo šuniui ant uodegos. Ten pat nugarmėjo ir mano savimeilė. Atsitvėriau nuo visų sienomis. Nesikalbėjau apie tai su Lina. Nesikėliau iš lovos. Lina išeidavo į darbą, o aš užsitraukdavau užuolaidas ir pasislėpdavau.
Kol vieną dieną ji sugrįžusi atitraukė užuolaidas ir tarė: „Gana.“ Tą dieną nuvažiavau į Holivudo bulvarą ir sutikau benamį. Tada, kaip ir tą lietingą dieną Londone, supratau: pokyčiai savaime neateina. Patys turime jų siekti.
Tris dienas važiavęs per auksinę Amerikos centrinės dalies miglą – pro saulės nutviekstus kviečių laukus, stulbinančius saulėlydžius – galop pasiekiau apsnūdusio Nebraskos miesto Leksingtono priemiesčius. Vienam Nebraskos