– Ar tuoj pamatysime žemę? – toliau kamantinėjau jausdamas, kaip pradeda smarkiau plakti širdis vien apie tai pagalvojus.
Praleidęs beveik dešimt dienų jūroje, bijojau, kad daugiau neištversiu nė valandos. Staiga pradėjau jausti nuovargį nuo kelias pastarąsias dienas tuščio horizonto, sunkaus darbo ir nuolatinio siūbavimo.
– Žemė jau dabar matyti, – ramiai tarstelėjo kapitonas.
Įsmeigiau akis į tolį, tačiau nieko nepamačiau. Tada pastebėjau, jog vienas iš kapitono padėjėjų turi žiūronus. Vos neišplėšiau jų jam iš rankų, beprotiškai trokšdamas kuo greičiau pamatyti išsiilgtąją terra firma. Ir štai ji ten…
– Matau žemę! – sušukau. – O Dieve, aš matau žemę!
Visai pašėlau iš džiaugsmo. Pamačiau Afrikos kraštelį. Tuščias horizontas pagaliau baigiasi.
Europa, aš atvykstu!
Kartais gyvenimas būna sunkus. Būna dienų, kai niekas nesiseka, žmonės nedraugiški, tave puola piktos mintys ir niekaip negali visoje Barselonoje rasti švaraus viešojo tualeto. Žinojau, jog keliaujant pasitaikys tokių dienų, bet kažkodėl maniau, kad atvykimas į Europą, į savo gimtąjį kontinentą, bus daug – kaip čia tiksliau pasakius? – malonesnis.
Deja, ištisas valandas iš vietinių ir turistų girdėjęs atsakymą „ne“, atsisėdau parke ant suoliuko ir susitaikiau su mintimi, jog Europa ne itin draugiška vieta.
Vienintelį „galbūt“ išgirdau iš nėščios moters, kuri pasakė turinti grįžti namo ir pasiklausti vyro, ar aš galiu pas juos pernakvoti. Ilgai laukęs, vakarėjant ėmiau svarstyti, ar nepermiegojus man tiesiog parke ant suoliuko.
Buvau nevalgęs nuo pusryčių. Saulė nusileido, darėsi akivaizdu, kad nėščioji moteris nebepasirodys.
Prisiminiau – kai pirmą kartą papasakojau Linai apie savo planą, ji paklausė, kas būtų, jei nerasčiau pagalbos.
Tada nusijuokiau: koks absurdiškas, bet visai racionalus klausimas.
Tikėjau, kaip tikriausiai tiki visi, pasiruošę vykti į kelionę aplink pasaulį be pinigų ir degalų, kad viskas kaip nors išsispręs. Bet sėdėdamas parke pradėjau abejoti: o jeigu ne? O jei taip niekas ir nepasiūlys maisto, nakvynės ir degalų? Kas bus, jei mano kelionė baigsis Barselonoje ant šio suoliuko ir turėsiu maldauti tos pačios laivybos kompanijos, kad nupirktų man bilietą atgalios? Pažvelgiau į motociklą ir pagalvojau, jog negalėčiau taip pasielgti. Perplaukęs Atlantą privalėjau rasti bent vieną žmogų visoje Barselonoje, kuris padėtų man ištikus krizei.
O tada pamačiau jį. Herkulis buvo įpusėjęs trečią dešimtį. Taip, jo vardas išties Herkulis. Jis atrodė panašus į studentą, negana to, į laisvos dvasios žmogų, kuris tikrai susidomės mano reikalu.
Iš karto atvirai jam prisipažinau:
– Likau ant ledo, brolau.
Štai taip aš gavau nakvynę, vakarienę ir degalų, o visų svarbiausia – susigrąžinau tikėjimą Europos Sąjunga.
Palikau Barseloną su tokiu pat džiaugsmu krūtinėje kaip ir išvykdamas iš Los Andželo. Vėl buvome tik mes: Pirmasis Gerumas, platus kelias ir aš. Tereikėjo vieno žmogaus! Visada tereikia, kad vienas žmogus pasakytų: „Aš tave girdžiu, brolau, ir tau padėsiu.“
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.