– Tai bent ūsai, bičiuli! Ar jie tikri? – paklausiau tikėdamasis, jog mano susidomėjimas paskatins pokalbį.
– Žinoma, tikri. – Jis nusišypsojo.
– Nejau? – apsimečiau abejojantis. – Galiu paliesti?
Laimei, mano naujasis draugas nesusierzino išgirdęs tokį prašymą. Nusijuokęs atsakė:
– Na, paprastai tai leidžiu tik damoms, bet gali ir tu paliesti, tik greitai.
Kadangi šis vyras buvo ganėtinai atviras ir per pirmas kelias pažinties minutes leido man paliesti savo veidą, pamaniau, kad jam gali patikti mano istorija. Nespėjau visko papasakoti, vyras nuoširdžiai nusikvatojo ir tarė:
– Aš taip pat tikiu žmonių gerumu. – Moriso ūsai judėjo sutartinai su jo burna kaip du sinchroninio plaukimo dalyviai baseine. – Gerumas yra svarbiausias dalykas gyvenime.
O tada, mano nuostabai, jis pasiūlė man nakvynę.
– Tikrai? – nudžiugęs ir nustebęs paklausiau jo.
– Žinoma, – draugiškai atsakė Morisas.
Staiga ta akimirka ant suolelio, pokalbis su Lina praėjusį vakarą, akimirka psichologės kabinete prieš kelerius metus – viskas nutolo ir atrodė įvykę prieš šimtą metų. Tai buvo žygis, kurio ir turėjau imtis. Kaip gavau degalų Los Andžele, taip gavau nakvynę Las Vegase. Gerumas priminė man, kad viskas vyksta pagal planą. Morisas pasiūlė man ateiti į jo namus pusę devynių vakaro. Jis greitosiomis nubraižė planą ir aš nužingsniavau atgal prie motociklo dar turėdamas kelias laisvas valandas.
Ėjau per vakarėjantį Las Vegasą, temperatūra pradėjo pamažu kristi. Atvėso iki malonių +38 °C. Mačiau, kaip jaunas riedlentininkas sustojo prie kebabų kioskelio. Palaukit, kebabų kioskelis? Šiandien tebuvau valgęs Linos paruoštus pusryčius. Priėjau prie vaikinuko tikėdamasis, kad jis padės. Nors Holivude man nelabai sekėsi su dvidešimtmečiais hipsteriais, vyliausi, kad jų kolegos Vegase bus malonesni. Na, žinoma, Las Vegaso hipsteriai laimėjo prieš Holivudo jaunuolius rezultatu 1:0.
Ričardui padarė įspūdį mano kelionė aplink pasaulį.
– O, žmogau! – sukriokė jis pažvelgęs į besileidžiančią saulę Las Vegaso danguje. – Ir aš norėčiau padaryti ką nors panašaus.
– Tikrai? – paklausiau.
– Taip, matai, noriu tapti profesionaliu riedlentininku, – jis linktelėjo į riedlentę prie savo kojų, – tad tikiuosi, kad vieną dieną galėsiu išvykti į gastroles ar panašų mėšlą.
– Kur norėtum nukeliauti?
– Nežinau. – Ričardas gūžtelėjo pečiais. – Niekad nebuvau išvykęs iš Nevados, tai, matyt, bet kur. Į Meksiką, Jamaiką. O kur tu važiuoji?
Tai buvo painus klausimas. Žinojau, kad galiausiai grįšiu į Los Andželą, išsirūpinau vizas į tam tikras šalis, bet konkretesnio plano neturėjau.
– Žinau, jog turiu nuvykti į Niujorką, – pasakiau jam. – Iš ten planuoju perplaukti vandenyną.
– Oho! Būtų šaunu nusitrenkti į Niujorką! – Jis nuleido akis į riedlentę, paspyręs mestelėjo ją į orą ir sugavo rankomis. – Bet aš tikriausiai taip ir liksiu trintis čia.
Valgydamas Ričardo man nupirktą kebabą vyliausi, kad vieną dieną jis supras, jog niekur nenukeliaus, jei netikės savimi. Jei nebūsi pasiryžęs pasiaukoti, dėti pastangas, turėti kantrybės, taip ir liksi toje pat vietoje. Galbūt toji psichologė ir teisi. Svarbiausia ne pačios vestuvės, o pastangos ir kantrus darbas siekiant įgyvendinti savo svajonę.
Bet aš žinojau, ką reiškia būti jaunam ir sutrikusiam – turėti aistrą kelionėms, tačiau nemokėti priimti teisingų sprendimų, kad galėtum tuo mėgautis. Pasaulyje yra daugybė žmonių, svajojančių tapti hemingvėjais, bet dažniausiai pasitenkinančių daug mažesniais dalykais. Ir niekas dėl to nekaltas. Mes turime apmokėti sąskaitas, auginti vaikus, rūpintis tėvais ir pamažu pamirštame tyliai viduje rusenančią svajonę, siekį kai ko daugiau. Tokia svajonė privertė mane šįryt išlipti iš lovos ir stums mane į priekį daug sunkesniais laikais.
Baigėme valgyti kebabus ir Ričardas palydėjo mane iki Pirmojo Gerumo norėdamas pamatyti tą žymųjį geltoną motociklą. Pasiūliau pavežti jį priekaboje – tada tai ir nutiko. Motociklas sugedo. Vėl. Pirmą kelionės dieną. Ričardas padėjo nustumti jį į kelkraštį. Jis matė, kaip subjuro mano nuotaika.
– O tavo motociklas ne pačios geriausios būklės, vyruti, – tarė jis.
Tai jau tikrai, po perkūnais, pagalvojau aš.
Iš variklio išsiveržė dūmų kamuolys, Ričardas žvilgtelėjo į mane viską pasakančiu žvilgsniu: „Norėčiau tau kaip nors padėti, bet turėsi verstis pats…“
O liūdniausia, jog buvo jau aštuoniolika minučių po aštuonių ir kilo pavojus, kad galiu prarasti nakvynės vietą. Kurį laiką iš pažiūros atrodžiau ramus, bet buvau kaip vulkanas, kunkuliuojantis iš vidaus: mano nerimas išsiveržė ir aš, kaip sako anglai, puoliau į isteriją.
– Negali būti! – užklykiau, tokiu jausmų protrūkiu nustebindamas ir Ričardą, ir save. – Pačią pirmą dieną! Pirmą dieną!
Aišku, praeiviai sustojo ir sužiuro į mus. Žinoma, aš spyriau į šaligatvio kraštą keletą kartų (gal dvylika). Bet man tai nerūpėjo. Po galais, kas negerai tam motociklui? Buvau visai sutrikęs. Motociklas niekaip neužsivedė, o mano viltys gauti nakvynę tirpo kartu su Nevados saule.
Galop liovęsis šaukti prisiminiau, ką Los Andžele man buvo sakęs mechanikas: „Nepamiršk, jog negalima važiuoti motociklu su užsklęsta degalų sklende. Niekada!“ Nesitikiu, kad žinote, kas tai yra, bet jei taip, vadinasi, žinote, jog ji negali būti uždaryta. Atsukau tą prakeiktą daikčiuką ir užvedžiau variklį.
Turėjau skubėti į didžiausių ūsų Nevadoje namus, tad padėkojau Ričardui ir visiems praeiviams, tapusiems mano protrūkio akimirkos liudininkais. Užpakalinio vaizdo veidrodėlyje mačiau, kaip Ričardas nulydi mane akimis, ir man įsižiebė viltis, kad vieną dieną saulei leidžiantis ir jis taip riedės keliu.
Nors dauguma namų Moriso gatvėje buvo apšviesti, jo stūksojo tamsus kaip naktis. Atrodė, jog viduje nieko nėra. Pasitvirtino mano baisiausi nuogąstavimai. Pavėlavau keturiasdešimt penkias minutes ir Morisas jau buvo nuėjęs miegoti. Galbūt jis atėjo į protą ir nusprendė, kad kviestis nepažįstamą anglą į namus nėra labai gera mintis.
Kaip maniakas vis spaudžiau skambutį prie vartų ir jau norėjau peršokti tvorą, bet prisiminiau, jog čia Amerika ir dauguma žmonių, ypač su didžiuliais ūsais, turi ginklų (pažadu, tai mano paskutinis pokštas). Vis nesilioviau svarstęs, kodėl aš visa tai darau. Taip, norėjau parodyti, kad pasaulis gali būti geras, norėjau pats tapti to gerumo dalimi, bet ar tikrai tik taip įmanoma tai pasiekti? Nejau užsigeidęs ką nors įrodyti būtinai turiu išvykti iš namų? O ką apskritai aš stengiuosi įrodyti? Kad nepažįstami vyrai su dideliais ūsais atvers savo namų duris nepažįstamiems vyrams su geltonais motociklais? Ar išties turiu apkeliauti pasaulį, kad tai išsiaiškinčiau?
– Nežinojom, ar atvažiuosi! – netikėtai šūktelėjo Morisas, man jau susiruošus nueiti.
Morisui artinantis prie vartelių, atsakiau:
– Ir pats maniau, jog nepavyks.
– Užeik, sūnau, – paragino jis vesdamasis mane į namus.
Čia buvo daug žmonių, gyvūnų ir kitų smulkmenų, kurių mano pavargusios smegenys jau neįstengė įsidėmėti. Žinojau tik tiek, kad mano pirma kelionės aplink pasaulį diena baigsis lovoje.
Kitas