Taros kaimas, Estijos generalinė sritis, Ostlando reichskomisariatas. 1941-ieji
Kai Judita pagaliau atkako į kaimą, niekas nė žodeliu neprasitarė apie jos vyrą. Anytos rankos kaukšino mezginį; puskojinė, vaikiška puskojinė, kuri vis ilgėjo, ir kažkodėl Judita buvo tikra, kad kojinė buvo skirta būsimam Rozalijos ir Rolando mažyliui, nors paprastai anyta visuomet stengėsi dėl įsūnio, ne dėl tikro sūnaus. Rolandas rado prieglobstį Leonidos pirtyje ir kartkartėmis eidavo talkinti prie ūkio darbų. Daugiau apie vyrus nešnekėta, nors Judita vis laukė, kada gi vėl užeis kalba. Tačiau ne. Rozalija tik užsiminė, kad Rolandas slapstosi, ji tarė tai probėgšmais, ir nors jos sužadėtinis jau buvo sveikas pargrįžęs namo, Rozalijos veidas nešvytėjo iš džiaugsmo, kaip manė Judita. Atrodė keista, kad visur kalbėjo apie pargrįžusius namo, o čia niekas nė žodžio netarė. Šiaip jau kalbų nestigo. Pirmiausia ilgai postringauta, kaip kontrolieriai, kuriuos dar vadino vilkais, traukiniuose pasisavindavo keleivių valgį, paskui moterys svarstė, ką Judita turės daryt, kai grįžtančią atgal užklups kontrolieriai. Padėkojo Dievui, kad Juditos traukinys dėl antskrydžio neturėjo sustoti, o vakarui baigiantis moteriškės perėjo prie dvaro. Kai Hitleris pakvietė Baltijos vokiečius į Vokietiją, palivarkas liko stovėti tuščias, ir dabar tenai įsikūrė vokiečių štabas, o terasoje viršum fasadinių dvaro durų kažkas įtaisė pinkles balandžiams, turbūt vokiečiai valgė balandžius, ir tai juokino moteris. Paskui į dvaro pastatą buvo atbogintos vonios, vokiečiai mėgo švarą, o jų karininkai buvo draugiški – dvare likę sodininkai ir skalbėjos sakė, kad skalbėjų vaikams jie dalijo karamelinius saldainius ir sargybą ėjo tik po vieną kareivį. Nuolat, vos tik Juditos žvilgsnis susidurdavo su Anos ar Leonidos, tos staigiai pakeldavo lūpų kerteles. Kažkas čia ne taip. Judita manė, kad anytos nervai bus be galo įtempti, nes jos vyras ir numylėtas berniukas buvo nežinia kur, arba kad ji pareikalaus iš Juditos likti kaime su jais, bet anytos toli gražu netrikdė mintis, kad marti vienui viena gyvena Taline, kartais ji net pati sau šyptelėdavo megzdama kojinės kulną. Rolando išsigelbėjimas nebuvo ganėtina dingstis tokiai gerai nuotaikai rastis. O gal todėl, kad Armiai išvijo iš savo žemių bolševikų apgyvendintus naujakurius? Tačiau nėra ten ko džiaugtis, viskas buvo taip užleista, kad be paramos jie negalės dirbti jokių žemės darbų.
Rozalija užmigo prieš atsirandant galimybei tarpusavy šnektelėti, nors jiedvi visad pasišnekučiuodavo užgesinus šviesą. Kitą rytą Judita ėmė įtarinėti, kad Rozalija paprasčiausiai nudavė mieganti: ryte jos šypsena panėšėjo į ištemptą ant virvės paklodę ir pakalbėti nebuvo kada. Po dienos ruošos iš anytos lūpų tarsi nejučia išslydo žodis „blokada“.
– Eina gandas, esą apsupties žiede vandens parduoda tik po pusę litro per dieną, už du rublius, kasdien tenai miršta dešimt tūkstančių žmonių. Arkliai jau suvalgyti, bet kažin ar apsupusių miestą kareivių sąlygos geresnės?
Leonida paprašė, kad Judita padėtų sutrupinti druską, ir Judita čiupo plaktuką, druska sutrupėjo. Anytos lūpose, regis, kažkas šmėstelėjo, ir tai buvo ne liūdesys, nors blokada nekėlė noro šypsotis. Galbūt anytai ėmė maišytis protas, o gal ji nežinojo, kaip žiūrėti į sausas Juditos akis. Prisiminus tai, kad jos vyras gali būti tarp apsupusiųjų miestą, ko gero, ji turėtų pratrūkti ašaromis? Ar ji turėjo nuduoti gedinčią, ar dedančią vilčių žmoną? Mama girdėjo, jog kažkas lyg ir matęs Juditos vyrą tarp nugabentųjų prie Leningrado, bet kas supaisys tas šnekas. Anyta apie tai neužsiminė, jos žodžiai sunkiai prislėgė Juditai krūtinę. Ji panūdo išvažiuoti atgal į Taliną. Leonidos ir anytos pasalūniški žvilgsniai lesnojo jos veidą, jai skaudėjo. Su Rozalija buvo neįmanoma šnektelėti tarpusavy; anyta su Leonida nuolatos visur triūsinėjo, kaišiojo galvą pro duris kaip tik tada, kai Juditai atrodė, kad jos jau kūtėj, puldavo iš paskos, kai Judita mėgino kartu su Rozalija nunešti vištoms blendienės. Atrodė, kad Rozalija visai nekreipė į tai dėmesio, ji tik plušėjo arba pešiojo tvarto rudinės nusitrynusią vietą, kurią nuolatos lyžčiojo jos mylima karvė, vengė Juditos žvilgsnio ir pačiupusi žibintą dingo kūtėn, kai anyta tiesiogiai įgėlė Juditai: pradėjo nekaltai, sakydama, girdi, jai kelia rūpestį tai, ar Juditai tikrai pavyks Taline rasti norinčių pirkti skardines su kiaulienos taukais, kaime, žinoma, tai nebuvo sunku. Vokiečiai ėjo iš trobos į trobą vis kartodami: „Ein Eier, eine Butter, ein Eier, eine Butter.“3 Kartojo su tokia neviltimi, kad anytai jų baisiai pagailo.
– Vaikai ten miršta badu, daugelis vyrų turi vaikų. Kai tavo pačios vaikai kada nors slankios paskui sijoną, tuomet suprasi, o kol kas ne.
Anyta įbedė akis į marčios liemenį. Judita, prisispaudusi delnus prie liemens, nukreipė žvilgsnį į indaują, ant kurios lentynos laukė išrikiuotos tuščios kareiviškos konservų skardinės, savo pačių davinio jie negalėjo siųsti, tik kitokį. Kažkas šastelėjo grindų pakraštyje ir Judita pamatė, kaip viena pelė, paskui ir antra nubėgo už jos kelioninio krepšio. Ji stipriau prisispaudė rankas prie pilvo, o anyta bėdojo toliau, atidarinėdama komodos stalčius, prikimštus kareiviškų šokolado davinių. Leonida nešė juos kartu su šilta sriuba penkių litrų bidone, apvyniotame vilnone skepeta, sergėtojams, drebantiems priešlėktuvinėje platformoje, pastatytoje ant mokyklos stogo. Paragavusiems „šokokolos“ kareiviams akių nebelipdė miegas.
– Tie kareiviukai neturi kuo susimokėti, sukrapšto nebent vieną kitą Rytų markę. Aš tai išsiversiu, betgi tie vaikai!
Jeigu Juditai verkiant nebūtų reikėję prekių, ji nedelsdama būtų išvykusi. Viskas, ką sakė anyta, tarsi rodė Juditą esant nereikalingą. Ji nusprendė nekreipti dėmesio, čia ji daugiau nebegrįš, bet kuo gi prekiaus? Turėjo susirasti kokį nors kitą pragyvenimo šaltinį, stenografijos ir vokiečių kalbos žinių dabar negana, pernelyg daug buvo merginų, kurių pirštai mikliau už jos tarškino mašinėlę, pernelyg daug merginų, ieškančių darbo, o juk mieste nevirsi naminės. Kai Judita turėjo išeit iš Johano namų, ji paliko tenai visus savo vyro daiktus, ir jų buvo gaila. Vyro neseniai gautų kaliošų ir žieminio palto nebuvo prasmės apgailestauti. Motina pasakė išsireikalausianti jiems Johano namą, tegu tik jis grįžta į Taliną. Dabar su namu ir šiaip nebuvo kas daryti, raudonieji gerokai jį nusiaubė ir niekas nežinojo, kur Johanas paslėpė namo dokumentus. Šiaip ar taip, kažką reikėjo sugalvoti. Ką nors kita negu taukų skardinės ir naminė. Ką kita, nes čia ji nebesugrįš, o vien iš vokiečių šalpos rinkinių neišgyventų. Judita vis tebelaikė sukryžiavusi rankas ant krūtinės, tartum apsunkę nuo anytos užuominų žvilgsniai, nukreipti į jos liemenį, būtų vertę ginti savo pilvą, nors tam nebuvo jokios dingsties. O kas, jeigu vyras pargrįš namo? Judita buvo tikra: pasikviestų savo mieląją mamulytę po vienu stogu, kad prižiūrėtų ją ir virtų frikadelių sriubą. Mieste ją galima virti nors kas savaitę.
Po anytos įgėlimo susitvenkęs nemalonus jausmas pradingo tik tuomet, kai Akselis atėjo pasiimti skerdienos peilio ir pakabino savo darbines pirštines viršum viryklės džiūti. Virtuvėje pasklido šlapios vilnos kvapas, lempos liepsna virpčiojo. Praėjusią dieną sandėlyje pakabino paskerstą kiaulę, ir Akselis kiaurą naktį miegojo prie jos, pramerkęs vieną akį, sergėjo nuo vagių. Rozalija sugrįžo iš tvarto, ir kai jos nuėjo parnešti mėsos, Judita čiupo jai už rankos ir stipriai įsitvėrė.
– Ar čia nutiko kas nors, ko aš nežinau? – paklausė. – Visi