Kai dingo balandžiai. Sofi Oksanen. Читать онлайн. Newlib. NEWLIB.NET

Автор: Sofi Oksanen
Издательство: VERSUS AUREUS
Серия:
Жанр произведения: Книги о войне
Год издания: 2012
isbn: 978-9955-34-460-5
Скачать книгу
aš įkalbinėjau paimt kokį belaisvį. Armių ūkiui reikėjo darbo jėgos, ūkio šeimininkas buvo su medine koja, aš nepajėgiau padėti, kiek reikia. Tačiau belaisviams reikėjo apsaugos, o vokiečiams – ne.

      – Jaunuoli, paklausykite manęs. Seansas labai sunkus, sielos išsunkia iš Jos visą energiją, jos juk neturi savos energijos. Dažniau kaip kartą per savaitę tokių seansų daryti nevalia. Argi jūs nematot, kokia Ji išvargusi? Eime virtuvėn, užkaisiu jums ko nors atsigerti.

      Ponia Vaik užkaitė javų kavos ir pripylė stiklinę karčiosios, panašios į dvokiančią naminukę. Žinojau, kad ji padėdavo gimdančioms pavainikius, tvarstydavo besislapstančius miške vyrus. Jeigu nesulauksiu čionai pagalbos, liksiu nieko nepešęs.

      – Aš sumokėsiu, jeigu sugrąžinsite Rozaliją. Mokėsiu, kiek tik reikia.

      – Mes nebendraujam su sielomis už pinigus. Ateikite vėl kitą ketvirtadienį.

      – Jau nebegalėsiu ateiti. Mane pamatė. Būtinai turiu rasti kaltininką. Kitaip neturėsiu ramybės. Rozalija irgi.

      – Tuomet turite pats surasti kaltininką.

      Ponios Vaik žvilgsnis buvo kietas kaip apyvaro mazgas. Spoksojau į pelėkautus virtuves kampe, nuo darbo sueižėjusios mano rankos timpčiojo po stalu. Taip ūmiai trūktelėjau iš stiklinės, kad atmušiau dantis į jos kraštą. Skausmas išblaivė galvą, bet slogutis neatlėgo, nes aš nebeturėjau ryšio su Rozalija, o tos moterys turėjo. Ir pasielgiau prieš Rozalijos valią. Ji visada sakė, kad sielų negalima vadint į šį pasaulį, joms reikia leisti būti vienoms. Man jau vis tiek. Pamyniau ir bažnyčios papročius, nebeturėjau su tuo nieko bendro. Nes juk ir pati bažnyčia nepriėmė Rozalijos.

      Ponia Vaik nuėjo prie indaujos kojos pažiūrėti pelėkautų, ištraukė pelę ir išmetė ją į paplavų kibirą.

      – Ar jums palengvėjo sužinojus, kad Rozalija nerado ramybės? – paklausė ji.

      – Ne.

      – Ir vis dėlto norėjote tai sužinoti. Kitaip nebūtumėt atėjęs čia. Mes tik tarpininkės. Mes neatsakome už gautą žinią ar jos pasekmes. O apie savo tėvą jūs nieko nenorit sužinoti?

      Įsistebeilijau į ponią Vaik. Ji žvelgė tiesiai man į akis ir lėtai papurtė galvą.

      – Traukinyje. Jis buvo nebejaunas. Tai nutiko, vos jį įsodino į Sibiro traukinį. Tačiau jūs pats tai nujautėt.

      Neištariau nė žodžio. Ponia Vaik buvo teisi. Rozalija buvo užsiminusi, kad birželį po motinos lova įsimetė pelės, o aš nenorėjau klausytis jos šnekų. Ponios Vaik duktė Marta įėjo trinksėdama ir ėmė ruoštis prie viryklės. Man nereikėjo pašalinių ausų, bet šįkart viskas buvo vis tiek.

      – Jūsų sužadėtinė buvo atėjusi į seansą su savo drauge. Marta gerai atmena aną vakarą, seanse buvo per daug žmonių, mat netikėtai užsuko kažkokie vokiečiai, juk negalėjom jų išprašyti, – tarė ponia Vaik.

      – Rozalijai rūpėjo jūsų tėvas, o jos draugei josios brolis, ji taip pat paklausė apie savo vyrą. Jūsų tėvas vienintelis iš visų atsiliepė, – tęsė Marta, nusmaukusi nuo galvos skarą, ir aš negalėjau pakelti jos užjaučiamo žvilgsnio.

      – Rozalija man nieko apie tai nesakė, ji nemėgo kviesti dvasių.

      – Ji norėjo žinoti. Tačiau kai sužinojo, nusprendė, kad viltis – jums geriausia išeitis, – tarė ponia Vaik.

      Išlenkiau antrą stiklą degtinės, bet neapgirtau. Pelė pliuškeno kibire. Planas buvo sumanytas, man padės Judita.

      Miško pirtelėje ėmiau rengtis savo užduočiai, susikroviau kuprinę, nušveičiau valterį ir užgniaužiau širdyje būsimą ir jau patirtą skausmą. Mažą Rozalijos delną ant savo sprando, kur ji buvo uždėjusi ranką per mūsų paskutinį susitikimą, jutau visą laiką. Niekas neminėjo jos vardo jau kurį laiką, ją supanti tyla tapo besvorė. Pamatę mane žmonės iškart imdavo be perstojo šnekėti apie šį bei tą ir apie gėles savo darželiuose, nepalikdami tarp sakinių jokios pauzės, kad aš negalėčiau įsprausti į ją nemalonių žodžių. Kas iš tikrųjų buvo tie žmonės? Ar birželio trėmimai juos pavertė tokiais bailiais, jog kiekvienas buvo pasirengęs tylėti, svarbiausia, kad vokiečiai išvytų bolševikus? Nejaugi Armiai iš tiesų jautė tokį didelį džiaugsmą, kad iš jų pastogės nieko neišvežė, o į bolševikų spąstus pakliuvo tik mano tėvas ir Juditos brolis, ar jie tikrai taip džiaugėsi, kad ketino tylėti savo dukters gyvenimo kaina, tegu tik gelbėtojai teutonai jų nepalieka vienų ir nemano juos esant nedėkingus? Gal jie bijojo netgi to, kad aš galiu sudirginti vokiečius, pradėjęs vėl klausinėti apie Simsonų ūkį, ir Judita dėl savo brolio tapo netinkama marti, nes jos motina mėgino atgauti Johano namą, ar Edgaras, tąsydamasis su vokiečiais, nupirko motinai slėptuvę Armių vienkiemyje? Kaip toli Armiai buvo pasirengę eiti? Aš jų nebeatpažinau. Gedėti tėvo nusprendžiau vėliau, aš pagerbsiu jo atminimą, toliau tirdamas bolševikų naikinamąją veiklą, bet pirmiau susirasiu tuos, kurie turėjo atsakyti už Rozalijos likimą. Stojo metas veikti, gana laukti.

      – Ką tu ketini daryti? Juk nesi sumanęs ką nors kvaila? – Edgaras pasirodė ant slenksčio kaip nelaimės pranašas, vėjas pavertė jo palto skvernus juodais sparnais. Aš jau gailėjausi prasitaręs pusbroliui, ką nugirdau pakeliui į pirtį: kaimynų vaikėzas matė, kaip tą naktį, kai dingo Rozalija, nuo Armių vienkiemio žingsniavo vienas vokietis. Ar bent jau jis vilkėjo vokiečių mundurą, prietemoje berniukas nematė vyro veido. Ar vyriškis buvo atėjęs tik dėl Leonidos skardinių su taukais? Aš netikėjau tuo.

      – Kaltininkas vaikštinėja laisvėj, o tau tik savo šakar makar rūpi, – mečiau jam.

      – Kaime eina gandas apie valkatą. Dievai žino, kur tas žmogus jau nusibeldė, – atsakė Edgaras.

      – Tu juk žinai, kad tai tikrų tikriausi paistalai.

      – Tai, ką padarė kažkoks beprotis, tu suverti vokiečiams. Tu tiesiog apakai, tu pats elgiesi kaip pusprotis.

      Edgaro balsas gergždė man ausyse. Turėjau atsikelti, nuėjau ir įmečiau daugiau malkų viryklėn, patrinksėjau viryklės durelėmis.

      – Ir kokia iš to nauda, jei Leonida būtų nuėjusi policijon? Tai juk nebūtų grąžinę Rozalijos.

      Edgaras prisivertė košės į lėkštę, pirma dešine, paskui kaire ranka. Žodžiai ėmė čepsenti kilnojamam šaukštui į taktą, jie švagždėjo panieką, ant stalo tiško košės trupinėliai.

      – Pats pagalvok, jeigu Leonida būtų nuėjusi ir pasakiusi, jog vienas nežinomas vokietis kažką padarė Rozalijai. Kur Leonida su mamule tuomet prisidurtų, jeigu kareiviai imtų iš tolo lenkti vienkiemį, ką, pinigų juk verkiant reikia. Ir, žinoma, jie imtų vengti vienkiemio, skleidžiančio nepagrįstus gandus.

      Baigęs savo kalbą Edgaras susičiaupė, jo lūpos priekaištingai išlinko.

      – Pažvelk į save. Pažvelk į mane, Leonidą, mamulę, mūsų pažįstamus. Mes gyvenam toliau, tu irgi turi gyventi toliau. Bent jau barzdą nusiskustum.

      Edgaro žodžiai buvo įžūlūs. Kas kartą jam sugrįžus po neaiškių darbelių, įžūlumo vis padaugėdavo. Jis dažnai likdavo vaikštinėti kieme, tarsi su kuo nors šnekučiuotų, galbūt su savo naujais pažįstamas ar su kuo ten vykdavo susitikinėti mieste. Pasakiau, kad jis turįs išsiaiškinti, kas nutiko Rozalijai, ausylai klausytis. Kažkas vis tiek ką nors žinos, šitokiam užkampy niekas nelikdavo paslapty. Laukiau naujienų, Edgaras grįžęs visad tik papurtydavo galvą. Galų gale įsitikinau, kad jis nė piršto nepajudino. Pas Leonidą su motina negalėjau eiti – bijojau pakelsiąs prieš jas ranką. Edgaras kartkartėmis nueidavo aplankyti motinos, ir jeigu apskritai būtų kam sakiusi, motina būtų prasitarusi jam, tačiau Edgaras neketino įtikinėti mielos mamulės, nenorėjo sužinoti vardų, nenorėjo