– Tarp gydytojų sklinda kalbos, neva kokaino beprotybė mūsų valstybėje slūgsta, nors psichopatų ir neurotikų skaičius nemažėja, o kaip tik jie propaguoja kokaino vartojimą. Tik įsivaizduokite, kiek daug jų yra iš tikrųjų…
„Šeimininkės vadovas“ nedavė atsakymo į klausimą, ar tokia liga veikia ir vyro pajėgumą. Juditos mintys nesiekė toliau. Sifilis, pati sunkiausia ir baisiausia lytinė liga. Jos negalėjo ištikti tokia nelaimė. Jos vyro akys neparaudusios, burna ar kojos nėra pūslėtos ar gumbuotos. Ir vis dėlto kaip jai sužinoti, ar vyras sirgo, ar ne, ar jisai bučiavo paleistuves, darė kai ką daugiau, o jeigu darė, kas toliau? Kaip sužinoti, ar vyras buvo pas gydytoją?
Judita pradėjo save stebėti, kas dieną tyrinėti savo liežuvį ir galūnes, ją gąsdino vabzdžių įkandimai ir jų sukelti tinimai, inkštiras ant smakro ir nuospauda ant kojos piršto; ji manė, kad kokia nors votis gal liko nepastebėta, ar ji tik neserga ta „Šeimininkės vadove“ minėta ligos be simptomų stadija. Kiti jau ėmė daryti užuominas apie būsimą prieaugį ir kai kas rodė nuostabą, nes skubotas Juditos vestuves suprato kaip greito šeimos padidėjimo ženklą, ypač dažnai šia tema kuždėjosi anyta, sąmoningai ir nepalankiai. Pagaliau Judita ryžosi, ji turėjo įsitikinti. Gydytojas buvo draugiškas, tačiau apžiūra nemaloni ir skausminga. Jos pabaigoje Judita buvo patikinta neturinti jokių bėdų nė negalavimų.
– Mieloji ponia, – tarė gydytojas, – jūs sutverta gimdyti.
Vakarų Estija, Estijos generalinė sritis, Ostlando reichskomisariatas. 1941-ieji
Savaitę ėjom per mūšių nuniokotas vietas, lenkėme kirbančias arklių maitas ir nuo dujų išsipūtusius lavonus, stengėmės apeiti išsprogdintus tiltus ir atpažinti DB bombonešių ūžesį. Pagaliau miškas ėmė rodytis savesnis ir sveikesnis, čia padėjo apmalšęs namų ilgesys, ir mes radom taką pas seniai pažįstamą paštininkę. Palikau Edgarą drebėti pamiškėje ir apdairiai priartėjau prie namo, tačiau šuo pamatė mus jau iš tolo ir atbėgo mūsų pasitikti. Jo šokčiojimas rodė, kad pavojaus nėra, tad lengviau kvėptelėjęs nuėjau su šunim prie lango, pabeldžiau, kaip buvo sutarta. Jauna paštininkė iškart atvėrė duris, plačiai nusišypsojo ir ėmė dėstyti naujienas: bolševikai vis tebesitraukė, Rytų frontas suiro, suomiai ir vokiečiai medžiojo priešą palei Ladogą, rusai išpylė miškuose naftos ir ją padegė, bet degantis miškas Suomijos ir Vokietijos kareivių nesustabdė! Merginai už nugaros duryse pasirodė broliai Andrusonai, ir kai šūktelėjau Edgarui, kad viskas gerai, jis irgi atšlumščiojo prie pirties.
Troba staiga prisipildė nežaboto triukšmo, visi juokėsi ir kalbėjo vienas per kitą. Man tai buvo nepriimtina, stebėjau juos iš šalies. Vėliau vakare dar išgirdome viltį keliančių naujienų, ir nors jau ėmiau tuo tikėti, mano širdy džiaugsmas kol kas nemušė būgno. Kartkartėmis vis tyrinėjau savo delnų linijas ir, nuėjęs pirtin su Andrusonų berniokais, ilgai tryniausi delnus. Tarpais juose lyg ir tebebuvo matyti kraujo, tarpais rankos atrodė švarios. Pusbrolis buvo visai kitoks, tiesi nugara ir nesibaigiančios šnekos, tartum iššovus volei iš statinės: jisai spalvingai piešė lakūnų mokyklos laikus, svarstė, gal po karo grįš tenai mokytojauti, ir tikino jaunėlį Karlą Andrusoną, kad tas irgi galintis tapti lakūnu, tuščia jo, to lūžusio gurno, visi žinojo, kaip ponia Vaik moka dėti įtvarus, ateitis jau veriasi! Broliai atšilo, svajodami apie ateitį, o Edgaras, prisiminęs, kaip statė vandens lėktuvų angarą, stačiai pašėlo. Aš nepasakiau, kad nuo ką tik pamelžto šilto pieno Edgarui liko ūsai, leidau jam įsitraukti į azartą. Nesakiau nė to, kad tuomet, kai statė vandens lėktuvų angarą, Edgaras nebuvo nė gimęs.
– Žiūrėkit, Rusijoje ta pasienio zona jau tada buvo svarbi gynybinė pozicija, – mostagavo rankomis Edgaras, ir leidau jam mostaguoti svaigstant. Apčiuopiau kišenę ant krūtinės, dokumentus, netrukus ateis jų metas. Jau pradėjau rašyti stebėjimus, bet nesėkmingai. Kiekvienas žodis atrodė melagingas, darantis gėdą broliams silpnokas lalėjimas, palyginti su tais žygiais, kurių liudininkas buvau. Įvykiai paspruko nuo žodžių. Mano auliniai atsidavė raistu, delno linijos raudonavo, tad ir mano pieštuko žymės nebuvo švarios.
Tarp Edgaro putojimų paštininkė bandė pasidalyti naujienomis. Bent jau Viljandyje rugius pjovė vyrai, buvę žemės savininkai iki bolševikinės žemės reformos, ir jie turėjo pardavinėti rugius už 30 kapeikų naujakuriams, kuriems bolševikai išdalijo jų nuosavybę, tie naujakuriai savo ruožtu už atlygį privalėjo talkinti ūkio darbuose buvusiems šeimininkams ir neturėjo teisės liesti miško arba pačių nupjautų medžių, tik nulupti iki galo jau pradėtų doroti medžių žievę. Sovchozų direktorių vietos buvo panaikintos, valstybės nacionalizuoto Kasės linų fabriko vadovybė pabėgo kartu su Raudonąja armija, fabriką vėl valdė buvęs savininkas Hansas Keiva, tie, kam reikėjo traktoriaus, turėjo registruotis traktorių stotyje, buvo prašoma pranešti apie paliktus žemės sklypus, komunistų sudegintus vienkiemius pradės atstatinėti, tam bus skirta parama. Paštas vėl veikė. Vadinasi, naujienos visur buvo geros. Paėmiau plonyčius, perdėm tikslių nurodymų pilnus laikraščius ir atsukęs žibalinę padidinau liepsną. Svečiai iš tolimesnių kraštų paliko merginai naująjį „Sakalos“ numerį, kuriame tebebuvo nurodymų, kaip pjauti rugius. Greitai nugręžiau žvilgsnį į kitą skiltį. Aš negalėjau nė pagalvoti, kaip dabar atrodo mūsų namas ir laukai, kas pjauna javus. Įsigilinau į kitus nurodymus naujiesiems šeimininkams: naujakuriai privalėjo registruotis, savininkai neturėjo teisės nuomoti kambarių neregistruotiems asmenims… Visi žydai, suimtieji, pabėgėliai ir komunistai privalėjo nedelsdami registruotis vietos savivaldose, kiti nuomininkai ir namų savininkai turėjo pranešti apie minėtų asmenų turtinę būklę… Atvykėliams iš Sovietų Sąjungos buvo prisakyta per tris dienas užsiregistruoti vietos komendantūroje… Visi žydai turėjo nešioti Dovydo žvaigždę… už nurodymų vykdymą buvo atsakinga policija ir pagalbinė policija… Rusijos ir kitų Vokietijai priešiškų radijo stočių klausytis buvo draudžiama.
Visa tai reiškė, kad atsikratėm bolševikų. Atidėjau „Sakalą“ ir čiupau „Jervos žinias“. Pirmojo puslapio skelbimas gedulo rėmeliuose privertė kilstelėt ranką prie smilkinio, nors mano kepurė gulėjo ant stalo. „Kritusius už Estijos laisvę giliai liūdėdami mena…“ Laikraštyje žodį „laisvė“ juosė juodi rėmeliai, mano galva, iš jo sunkėsi raudonas skystis. Netrukdžiau kitiems plepėti, staiga suvokiau, kad jie jau gyvena išlaisvintoje šalyje. Tarytum mes niekuomet nebuvom kovoję nė vienos kovos. Lyg jau būtų stojęs taikos metas. Edgaras akimirksniu žengė į naują erą. Ar tikrai viskas baigta? Ar nebereikia slapstytis, gyvalioti miško žeminėse? Ar dabar galiu tikėtis, kad mūsų ūkis netrukus bus grąžintas mums ir aš nueisiu pas savo serbentakę mergaitę, ir mudu veikiai stosim prie altoriaus? Ar ateinančiais metais sėsime savo karvėms vikius, krausim į kupetas motiejukus? Ar greitai žengsiu basas paskui spyruoklines akėčias Simsonų laukuose, tarpupirščiai bus pilni žemių ir ašvienis tebesispardys prieš volavimą? Voluojant žolė lieka per toli, todėl arklys ne itin mėgo šio darbo, o šieno kauges daržinėn ar rugių pėdus kulti veždavo kur kas sparčiau, ir vakare mano serbentakė užkais man geros kavos, nusirišusi prijuostę, iš kurios iškris smilga, ir jos akys bus kaip vikių žiedai. Edgaras pagaliau grįš kurti savo namų, rūpintis savo žmona, ir man nereikės be pertrūkio klausyti jo pliauškimo. Galbūt parkeliaus iš Sibiro tremtiniai, gal bus galima priversti Sovietų Sąjungą taip padaryti. Tėvas pargrįš namo.
Įsidėmėjau kiekvienus pakelėj smilkstančius griuvėsius ir paliktą be kapo numirėlį, žymėdamas namą ar kryžių, tačiau po negyvų akių ir knibždančių mėsoje lervų nesugebėjau parinkti žodžių. Aš surasiu žmonių, kurie mokės panaudoti mano užrašus, ir manęs daugiau nebeliūdins tai, kad taip menkai prisidėjau prie šalies vadavimo, man nebeteks gailėtis, kad nenuėjau su Žaliojo Kapitono