– -… tokie patys kaip mes … – pataisė Casulia Zack.
Taip… Taip… tokie patys kaip mes… Kadangi mes judame dėl maisto. Vootoot.. Ir aš, mano bjaurieji, noriu pasiūlyti išsirinkti ir surinkti komandą ar ieškančiųjų gaują ir nusiųsti juos iš ten, kur buvo invazija, tai yra, į mūsų Galupijos vidų. Ar aš darau sau aiškų?
– — Taip!! – atsakė visi.
– -… Ir nusiųskite į Šviesą ieškodami naujos žemės. – tęsė Semisrakas. – Nėra prasmės atidėti man laiko. Galupija jau kelis kartus sumažėjo. Šarkos miršta ir ypač jaunystėje. Siųsdami komandą, gaują ar grupę, bus bent šiek tiek vilties. – ir Semisrakas knarkė…
Tylą nutraukė tarybos nario šauksmas.
– — O, Viešpatie Generalisyphilis. Jie nevykdė mirties bausmės, bet vedė kalbą. – pertraukė Cherevičius Chmoriko, vienas iš artimiausių patarėjų lordui.
– — Užsičiaupk, Schmuckai, aš dar nebaigiau savo kalbos!!! – pasipiktino Vladyka ir mostelėjo kaulais link Chmoriko. – Taigi… Uh… Taigi nėra prasmės traukti. Bet siunčiant komandą, bus bent kažkiek bent mažų vilčių… M-taip.. Aš jau kažkur mačiau šį pasiūlymą?! – Jis apžiūrėjo save iš visų pusių, pakeitė veidą, atsistojo ant ragų, šokinėjo, paskui stovėjo ant kojos kaulo, spardė, galva ir rėkė. – Zaek, kokia kiaulė sugalvojo šią kalbą mano galvoje pakartoti sakinius??
– — III I. – drebėjo Zackas.
– — Ar aš esu idiotas, kartojantis tą patį? Skirkite savo energiją kartojimui. Jūs nežinote, kad kalba užima daugiau energijos, nei… galvojate?!
– — Kur?
– — Karagandoje!! Jūs eisite už šitą mano, paties Generalisiphilis, visos Galupijos Viešpaties, Galupijos diktatūros proto gėdą. Oho Būsite pirmasis savanoris, ieškantis komandos. Ir jūs būsite pirmasis didvyris mūsų shobla, gaujos ar kolonijos istorijoje.
– — Viešpatie, pasigailėk!! Ahahahahahahahaaaaa!!! – sušnibždėjo Zackas – aš nenoriu būti didvyris. Ahahhh!
– — Ir esmė!!! (jautis) – lordas nuskendo. «Ką jūs turite, kun. Chmor Iko?.. O jūs, Zeka, eikite pasiruošti».
– — Ačiū tau, Viešpatie, norėjau paklausti, o kas dar be manęs eis? – paklausė Čerevičius Chmoras Iko.
– — Tu!
– — Aš?
– — Jūs, žinoma, būsite kelionės priekyje. Nori būti Galupijos didvyriu, kaip aš? – paklausė Semisrakas Chmoras Iko. Jei tai atsitiko, tai atskleis viską iš nuostabos.
– — Aš? Ar aš nepasirengęs? Aš ne… O kas yra «komandiruotė»?
– — Verslo kelionė yra komanda, o komanda – komandiruotė. Apskritai, Casulia Zack paaiškins, ji žino, kad tai yra jos kompetencija. – Vladyka pakilo ant kojos kaulo arba paprastuose žmonėse – mosl.
– — Aš nesu pasiruošęs. Tegul kažkas kitas – prie Čerevičiaus iškrito dulkės.
– — Jokių dulkių ir švilpimo, kaip Casulia. Tai mano kaltė. kaimynas sušnabždėjo ir sarkastiškai nusijuokė.
– — Sakiau, eik, tada eik ir viskas. – Semisraqas pakėlė dešinės kojos kaulą ir šukavo pliką kaukolę tarp elnio ragų. – tarė nėrimas, pagaminta skiautė ir paskutinė. Man nereikia sukti vatos. Sargybinis! nuvežk Čerevičių Chmorą Iko ir Kazuliją Zeku ir į invazijos vietą. – Čia kovotojai išbėgo ir atsainiai patraukė Zeku ir Chmorą Iko.
– — Tik atsargiai tempkite smūgius. Jie jau yra didvyriai?! Į invazijos vietą. O likusiems dalykams aš susieju susitikimą, be turgaus. Ir aš jums atleidžiu, kad pakvietėte mane į trijų frontų skandalų generolą – Zasratovičiaus kaukolę.
– — Aš jau čia, tavo prezidentūra … – ir tada pasirodė kaukolė su trimis išlenktomis kojos kaulais ir su sulaužytu kaukolės galu šone.
Seniai Didžiojoje skylėje (dabar: «Galupii») įvyko perversmas, kurį laiką valdyti ėmėsi tam tikras čerevičius Chmoras Iko, paskui klestintis jaunas šadas. Bet generolo Zasraticho atsiskyrimas nelygioje kovoje atėmė sostą iš Botvos Cherevičiaus ir grąžino monarchiją, pastatydamas teisėtąją Vladyką. Mūšyje jis prarado sugebėjimą išdirbti ketvirtąjį kaulą, sumušdamas dalį kelkraščio. Jis tiesiog suklupo ir sudaužė dalį savęs. Bet už tai jis dar labiau išsigando ir vis dar bijojo, ypač Semisrako, kodėl jis jį pasikvietė. Bet kovotojai jį dievagojo.
– — Ohhh, gerai padaryta, Zasratich!!! Aš vertinu ir giriu kovos greitį bei drausmingą ištikimybę. Taigi: pasiimk dar dešimt kovotojų, blogiausių, ir leiskis į komandiruotę.
– — O kaipgi su Čerevičiumi Chmoriko? Ar paskyrei jį viršininku?
– — Aha.. man.. – Vladyka dvejojo. – Ir tada aš dar jūsų nepasirinkau. Ir tada jūs nesate mažas, jūs turite nuspręsti, kas vadovaus verslo kelionei… Hmmm… Be to, jūs būsite vieni, be manęs ir Galupijos. Ar norite užimti jo vietą ir tapti pagrindiniu veikėju?
– — Taip, mano Viešpatie!!
– — Taigi pirmyn, ir jei nerandate dešimties labiausiai kovotojų-savanorių, aš liepsiu likusiems jūsų aliejams, kad jie numuštų jums į galvą ir iš jo padarytų plaktą rutulį. Ir po penkių kartų, jei aš nemačiau tavęs, tavo dvasios nebūtų. Laikas prabėgo: vienas, vienas, vienas, vienas, vienas … – ir generolas atsimerkė ir akimirksniu pabėgo prie užduoties, o po jo jo dešimt kovotojų, išgyvenusių perversmą.
Vladyka stebėjo, kaip jis eina.
– — Mdaaaa, kol tu neišsiginsi, jie to nepadarys… Jie visiškai netikėjo. – jis nuėjo salėje ir sušuko.
– — Atnešk pas mane Kazulia Vasya, Vladyka nori valgyti!!!
Remdamiesi generalisifiliu, žmonės tiesiog išmetė savanorius iš dešimties kovotojų, vadovaujamų generolo Zasrat Zasratich, Cherevich Chmor Iko Top Wow ir Kazuliya Zeka Lee. Pasimatymą lydėjo chorinis liaudies balsas, panašus į «slavo atsisveikinimą».
Kas plagizavo šią melodiją: Galupai ar slavai, nežinoma, tik jie tai pavadino «atsisveikinimu su Kazuliu» ir mėgdžiojo orkestro instrumentų dalis populiaraus «Galupsky» ir kapelos, vietinio valstybinio «Tap dance» ir «Tap Dance» choro, vadovaujamo to paties «Semisrako», kurie vienu metu sumušė mecosopraną ir kontrabosą. Apskritai, kai kurie dainavo, taip sakant, kiti uždarė skylę. O verslo keliautojai bandė lipti atgal, tai yra savanoriai, tačiau jie buvo išmesti ir, kai buvo užklijuotas paskutinis tarpas, tada visi dalykinės kelionės nariai iškart pamiršo vietą, iš kurios jie buvo palydėti, juo labiau, kad jie buvo visiškoje tyloje ir prieblandoje. Naktis krito, o danguje pasirodė mėnulis ir žvaigždės. Komanda nežinojo apie aplinką ir baimė pamažu išnyko, matant ją aplinkui. Grožis nėra toks, kaip šiose skylėse. Ir kodėl jie ne iš karto sutiko? Mdddddaaaa!!! Grožis!!! Bent jau jie džiaugtųsi, tačiau kaltinimas leido pajusti, tiksliau sakant, žmogiškai: žarnynas skaudėjo ir sustingo. Maisto energija į juos pateko per skiautelių mikroporą, kur ji buvo absorbuojama, neleidžiant kaulams išdžiūti, kaip ir tepalinis aliejus. Bet viskas įvyko taip greitai, kad komandos nariai prieš išvykdami iš Galupijos net nevalgė ir neėmė su savimi švitintų granulių už Kazulį. Aplinkinio grožio malonumas pamažu vėl peraugo į niūrią blogio būseną. Ir naftos junginiai pradėjo trūkinėti.
– — Che valgys? – Čerevičius Chmoriko negalėjo jo pakęsti.
– —