Jie iš karto šoktelėjo ir sutraiškė Stasianą ant žemės Zasratichą ir Chmorą Iko kartu, kaip bebūtų keista, suspaudė žvirblio pečius, taip leisdami Kazulijai lipti į viršų ir paliesti dugną prie savo apšvitinto kūno.
– — Ahah!! Aha! – sušuko žvirblis ne tiek dėl skausmo, kiek dėl nepatogumų. Visi iškart šoktelėjo. Ir Casulia saldžiai atsiprašė.
– — Atleisk, prašau, bet tavo radijo nuklidų turinys, nėra keistas, nuolat atsigauna ir tau tavęs pakaks mums ilgą laiką, galbūt net visą kelią.
– Tiksliai, bet aš pats galiu gulėti po jumis be šių kojų kaulų aplikacijų, kurios man kelia pasitikėjimą ir skausmą. – atsakė Stasyanas, gulėdamas susmulkintas po skiautelių paketu aplink kraštus, o centre sėdėjęs Casulia.
– — Tave užfiksuoja ir todėl geriau tylėti, tu esi mūsų trofėjus, o ką mes norime, padarysime su tavimi. – pareiškė Čerevičius.
Stasyanas pakeitė veidą. Jis niekada nebūtų kreipęsis į smurto troškulį «Galupuose», tačiau Chmoro Iko pareiškimas palietė jo pasididžiavimo stygą. Bet jis apgavo, lyg būtų susitaikęs su tuo, ką sakė Čerevičius, neslėpdamas neapykantos ir pasipiktinimo savo sieloje. Kerštas teisia visus.
Kalbant apie poilsį, laukiant maisto šnipinėjimo, vieni tiesiog laikėsi nurodymo, o kiti davė. Tačiau mažasis paukštis taip negalvojo ir manė, kad visi smerkia jį akimis ir pažvelgia į jį, bet iš tikrųjų jis tiesiog stovėjo pirmas priešais Kazuliją. Tačiau abejonės dėl to, ar jis pasakė visiems teisingumą, nenuramino.
– — Ir nesigilink į mane taip. Aš esu pagrindinis ir viskas! Jei vėl pagalvosite apie mane kitokias šiukšles, tada aš jam atimsiu maistą!! Ar visiems aišku?.
– — Žiūrėk, kad tavęs neatimtų. – pabėgo iš Zasraticho.
– — Tylus, tylus. – nuramino Casulia Zeka. – Aš spjaudžiau … – visi jie patraukė dėmesį. Casulia užsidegė ir sunkiai atgaivino visus tiesiai nukreipdamas į kaukolę ir išlipo iš žvirblio. – už tai tegul sako pats Stasyanas. Kas jis yra mūsų viršūnėse ir kokią vietą jis užima.
– — Taip, viskas yra sutepta!! – tarė žvirblis ir pagalvojo: «galėtum mane apsaugoti, jei man būtų trofėjus, tada… pamatysim». – Ar tu bėgai?!
Ir jie važiavo į tą pačią vietą kaip vakar, bet lėtai. Net labai lėtai. Tiesiog neįmanoma įsivaizduoti: gerai, lėtai. Lėtesnis nei tempas. Ir tik Stasyanas vaikščiojo, kaip visada. Aš juos aplenkiau ir nuolat grįžau. Su pasityčiojimu jis stebėjo, kaip juda galopai, ir jam atrodė, kad jie bėgtų iš idėjos, pavyzdžiui, lėto slinkties vaizdo grotuvo slinkties. Stasianas iš smalsumo vaikščiojo aplink ir žvilgtelėjo į jų pozas bei veidus. Bet jiems atrodė, kad jis skubėjo, nes buvo per greitas jiems. Laiko paradoksas: vakar jie prabėgo greičiau nei diena, o šiandien bėga lėčiau nei minute. Matyt, radiacija turi įtakos ir laiko aiškumui… O gal tai žvirblio ar autoriaus noras?! Bet kokiu atveju, tai linksma ir nėra standartinė.
– — Ar tu ją bėgi? – paklausė gerai, oi, labai lėtai Zasraticho kaukolė. – Ar tu juokauji?!
Stasyanas judėjo žmogaus laikais, todėl jo laikas yra artimesnis ir brangesnis mums, ir mes juo pasitikėsime.
– — Taigi jūs negalite neatsilikti nuo jūsų.
– — Ką?
– — Zaaa tu nesi vejasi. Noriu suprasti, kokie tu tipai. Ar turite problemų dėl vidinio laiko? Aš tai turiu, nes žmonės tai turi tolygiai ir aiškiai. Jūs turite terpentino popiežiuje, tada vidurių užkietėjimas. Apskritai aš esu paukštis, o ne roplys. Man reikia skristi, sklandyti. Aš sukūriau ir galingus sparnus … – jis pakėlė galūnes ir apžiūrėjo jas. Liūdesys jį supainiojo ir jis atsiduso pradžioje. – Ee… būtų plunksnos, uodega atvažiuos. Štai paskutinis kartas, kai bėgau geriau, bet ne paskutinis. Tada radiacija atkuriama, bet energijos nėra. Taip, įdomu, ar šį vakarą vėl apsiausi avinėlio ragą, sparnus ar kojas?
– — Pietums. – Casulia ištvėrė ir šuoliu išplėtė kojas į virves. Tik ji suprato jį. O likusiai daliai jo kalba atrodė greita, tarsi greita ir gurkšnojanti, tarsi helio kvėpuotų…
– — Pietums? Gal taip pat galite papietauti ir «Firefox», pirmieji pusryčiai, antra ir penkios vakarienės?.. – piktinosi Stasyanas. – kaukolė neskilinėja, ar ne? Jūs, Chmoriko, – ir Stasyanas šnibždėjo į Čerevičiaus kojos kaulą, kuris taip pat atsitraukė ir lėtai kabėjo ore, lėtai šokinėdamas. Tačiau jis tuoj pat atlėkė mūsų laikų greičiu. – Na, tai ar tu mane šį kartą čiulpi?
– — nosis! – atsakė lėtai šokinėjanti kalvelė Casulia.
– — Sėdi man ant nosies? Taigi aš neturiu nosies. Aš nesu plikas katinas? Kad jis turi nosį. Ir aš turiu buką. – patvirtino žvirblis ir užmetė akis į gumbą, nuo kurio ūsai išsikišo lygiai taip pat lėtai, po to sferinę nosį.
– — Svarbiausia, kad kalba būtų. – pridūrė kun. Čerevičius. – kalbus ir supuvęs kaip žvirblis…
Bet Stasjanas jų nebeklausė ir į juos nežiūrėjo. Jis susidomėjo nosimi iš skylės su ūsais, kurios lėtai lipo iš skylės. Tai buvo apgamas, bet Stasyanas to nežinojo. Jis paėmė netoliese gulintį šiaudą, pakilo, įstrigo šnervėje ir sutrypė nosį ir ūsus skylėje. Šiaudai lėtai maišėsi, o po to lėtai čiaudėjo. – Aaapchkhiii … – išlėkė iš šnervių ir taip pat lėtai. Stasjanas netgi sugebėjo atsigulti, o šiaudai palietė žemę, o molis vėl pradėjo lipti ir lėtai rodė: pradžioje ūsai, paskui nosis. Žvirblis padarė tą patį ir šypsojosi. Šiaudas lėtai maišėsi ir Stasyanas surišo jį ūsu. Buvo lėtas čiaudulys ir šiaudai, tarsi kaušo lazdelė, lėtai, bet monumentaliai išskrido ir užsitraukė ūsus.
– — Ahah!! – sušuko molas ir priėjo, nusiplėšė šiaudą su ūsais, pajuto pragarišką skausmą ir greitai pabėgo kaip tarakonas. Stasianas kaimynystėje ir griebė už pilvo. Ir komanda pasitraukė tik dėl vieno šuolio per visą laiką. Stasjanas pradėjo nuobodžiauti ir vaikščioti: čia ir ten. Ir tik jis apgailestavo, kad surišo ūsus, kai pastebėjo netoliese šviežią sparčiai didėjantį kraiką, kuris buvo apgamas, kurį išgąsdino apgamas. Žvirblis priėjo ir linksmai tarė:
– — Ohhhh, Dangaus pajėgos, Shaggy debesys, kepta saulė, ačiū!!! O, dangaus pajėgos!!!!! – prisiminė apie muses ir sprogo į muses, susisuko kaip tada ir ėmė laukti musių.
– — Na, kur jie yra? – garsiai susirūpino žvirblis.
– — Mes čia, pasivyk! – atsakė kaukolė Zasratich.
– — Taip, ne tu. Aš sergu tavimi, man reikia musių. – ir Stasjanas mostelėjo rankomis, kad lazda išsisklaidytų plačiau.
– — Ai, kas, oooooooooooooooooooooo – paklausė Čerevičius.
– — SchA see, tik kantrybė. – ir žvirblis ėmė laukti, apsidairęs.
Laimei, dviejų milijardų musių, kurias vedė ta pati medaus musė, likučiai klaidžiojo ieškodami