– — Ei, aš vėl buvau išteptas … – plikam ereliui. – O kas yra toks smirdantis? Fui, supuvę? – Highlanderis susiraukė savo snapu. – ar prakaituoji?
– — Jokiu būdu, o, mano vyresnysis brolis! Aš tik, na … – atsakė žvirblis.
– — traukė. – sušnibždėjo vyresnysis musė, dabar jau pilotas. – Sakykite, kad patraukėte, aš nevalgiau šviežio, supuvusi šūdo…
tiesiog, valgyk daug viešbučio.
– — Aš nevalgau šūdo, moron. – važiavo Stasyanas.
– — Kas tai tau šnabžda? – Aš girdėjau ir buvau pasipiktinęs, erelis buvo atsargus ir apsidairė.
– — Tai aš, musė medune … – Norėjau pristatyti save, pagrindinę ir vienintelę musę pakuotėje, tačiau žvirblis įspėjo ją savo snapu, siūbuodamas į šoną, nes, rodomuoju pirštu, vaikams draudžiama auklėti.
– — Kokie miltai yra meti? Koks tavo vardas? – nustebęs paklausė erelis.
– — Ne. Mano vardas Stasyan.
– — Stasyanas?? Armėnai ar kas?
– — Ir medus yra mano žarnynas. – pradžia buvo žvirblis.
– — Taip, aš turiu jo žarnas ir mano vardas yra musių medus, likęs organo organas yra visos musės – vyras, o aš – moterys – skrandis, kuris nebuvo virškinamas to, ko reikia dėl jauno kvailumo. – sušnypštė vyresnioji musė ir užsičiaupė.
– — Gerai, mes važiavome pro… bet kas, toks mažas giminaitis? – ir erelis išplito krūtinę.
– — Ir aš… kitokia veislė…
– — Tai suprantama, bet kuo jis neauga?
– — Turėjau sunkų gyvenimą: buvau apšvitintas našlaitis.
Apskritai, visas gyvenimas, dangus neplaukė. – sušuko Stasjanas.
– — Ką, išmesta iš kameros?
– — Blogiau, kai esu iš zoologijos sodo, tai iš Almatos, bet nežinau kur. – tarė Stasyanas.
– — O jūs skrendate į Rusiją, jie sako, kad ekonomika gerėja.
– — O kas, jūs pats neskraidote?
– — Aš?! Ne, aš miręs, norėjau ten.
– — Kodėl?
– — Taip, yra poelgių, Aš, iškart, atvykę, oligarchai sugriebs mane ir uždarys juos visam gyvenimui į narvą arba pagamins įdarą. Be to, čia aš jau turėjau šeimą, sūnų. Na, atsisveikina, giminaitis. – baigė erelis ir akmuo, iškart sugriuvo, kur žemėje buvo judanti vieta. Matyt: jerboa arba žemės voverė.
– — O kur skristi ir kuria kryptimi? žvirblis paklausė paskui jį, bet erelis jau buvo toli ir negalėjo jo išgirsti.
– — Keista, jūs nepastebėjote po savo nosimi, bet matėte, kad kažkas rėkia ant žemės.
Stasyanas ir jo bio varikliai kartu stebėjo erelius. – - Na, brangioji, kur mes einame?
– — Skrisk medaus, o, mano viešpatie!
– — Gerai, medaus skristi, kuriuo keliu skrisime.
– — Kur pučia vėjas, ten ir skrisime, ten lengviau. – pasiūlė vadovas spiečius prilipusių žalių musių.
O jie skrido per stepes ir miškus, per kaimus ir miestus, sustodami tik ant šūdo krūvos, norėdami papildyti spiečius ir per naktį.
Laimei, vėjas buvo švelnus, tik Golfo srovės kryptimi, ir jie, iš paukščio skrydžio apžiūrėję kraštą, jau buvo abejingi savo norams; jie skrenda į Rusiją arba į Turkmėnistaną. Taigi dabartinio taikinio nebuvo, tačiau Stasjano kūnų ir musių radioaktyvioji priklausomybė, tolstant nuo radiacijos šaltinio, sukeldavo virškinimo trakto niežėjimą ir mieguistą nemigą, tačiau jie kentė. Jie kentėjo, bet kentėjo, nes jūs neįbrėžėte žarnos ypač per vidurį?! Tai ne asilas ir ne galva, kur pasiekėte ir šveitėte – šveitote, mama, oda… Kaif. Bet ar žarnos niežti, ar kepenys?! Alavas!! Ir jie bandė skubėti, atidarę burną: arba į kairę, arba į dešinę; dabar pirmyn ir atgal; dabar žemyn, tada… bet aukštyn – niežėjimas sumažėjo, sustiprėjus saulės spinduliuotei, tačiau ilgai neužsibūsi kosmose. Sunkiau kvėpuoti, nepakanka deguonies, o žarnos užšąla. Apskritai Stasyanas nusprendė skristi į ten, kur žemė švyti radionuklidais, ir iš tokio aukščio šis švytėjimas pasirodė Ukrainos regione, tai yra … … Apskritai, Stasyanas nusprendė skristi į Černobylį. Kiaulė visada ras nešvarumų, o švitinta – radiaciją. Instinktas. Ir būtinai per Čeliabinską, Tech upės regioną… Taigi jo vidinis balsas jį paskatino. Ir šis vidinis balsas buvo vadinamas tiesiog Kalba. Ir jei Kalba atnešė į Kijevą šimtus, tūkstančius, milijonus žinduolių keliautojų, ji yra taip apšvitinta, sparnuota ir dar labiau.
O dabar jis jau pasiekė Černobylį. Ir kuo arčiau jis atskrido, tuo labiau jis palaimino, kad sustabdytų žarnyno niežėjimą… Lepota. Ir jis nepasiliko Abay rajone, Branduolinių bandymų aikštelėje, nes norėjo pokyčių ir naujovių. Jis norėjo pamatyti pasaulį, bet parodyti save, ir dabar jis plaukė per dangų: dabar atgal, dabar į šoną, dabar atgal, dabar pirma galva, tada kojos. Ir staiga jis, kaip erelis, pamatė sąvartyne krūvą su skyle ir jo akys žvilgterėjo iš jos. Stasyanas kabėjo vietoje aukštyn kojomis, statmenai žemei… Ir??!
apulase antra
Galupai
Bdshch!!!! – trečiasis atominės Černobylio elektrinės stoties reaktorius griaudėjo praėjusiame XX amžiuje ar tūkstantmetyje. Žmonės išprotėjo ir padarė «stebuklus». Žmonės pajuto visus branduolinio sprogimo atvejus. Bet labiausiai kentėjo Žemė, ar ne?! Ji įsiurbė visą spinduliuotę į save ir nutilo. Bet vieniems tai yra mirtis, kitiems – gimimas ir gyvenimas. Žemė nebus blogesnė, ant jos yra žalia spalva arba ji yra juoda kaip degutas, ji skirta jai, bet tiems, kurie gyvena?! … Taigi nereikia gelbėti motinos ir žemės, kuri nėra mūsų motina. Mes esame jos parazitai, o ne vaikai… Turime išgelbėti savo: Mes, rusai, turime išgelbėti savo sielas; Vokiečiai, kinai ir kitos žemės tautos, be abejo, turi išgelbėti amerikiečius; bet amerikiečiams reikia gelbėti asilą… Kam jis brangesnis, tiksliau, kas turi tai, kas skauda, o kas jau turi, neišsaugo, pavyzdžiui, rankos ar nosies: jie yra siela, o mes – asilas?! Bet tai, kad kažkam mirtis, yra kažkam gyvenimas. Ir nors dėl mutacijos miltų jie tampa priklausomi nuo aplinkos. Tiek žmonės iš deguonies, tiek mutantai, vadinkime juos, priklauso nuo radionuklidų. Ne taip nesenos mirties lauke susiformavo nauja, nežinoma gyvenimo forma, kuri vadinosi «Didžiąja Galupija». Ir gallupai taip pat nežinojo savo pasirodymo šiame pasaulyje, kaip žmonės apie to paties pasaulio sukūrimą iš savo supratimo taško, tik spėliones ir prielaidas, o didieji gallup’ai pritaikyti gyventi urvuose, kaip gopėjai ar pievų šunys, kurių labirintai išgyveno, ir aukščiau. minėti nuo akimirkos perdozavus, tiesiog mirė. Niekas jų neišgelbėjo?! Žmonės ne visi išgelbėti, bet čia yra keletas nesąmonių. Bet mirties raukšlėse atsirado naujas mutantų gyvenimas, mutavo ne gyvas organizmas, o sąmonė, o daugiau apie tai ir pagal Kūrėjo receptą.
Šis praeities civilizacijos urvų oras mutantams buvo gaivus ir gyvybiškai svarbus. Jiems trūko šviesos iš savęs, jie spindėjo kaip ugniagesiai iš radionuklidų turinio jų neįprastuose kūnuose. Jie taip pat valgė viską, kas skleidė radiaciją, ir net žemę. Bet pamažu radiacijos lygis ėmė mažėti, ir jie net ėmė reikšti savo pasaulio pabaigą, tiksliau – tamsą. Šioje kolonijoje daugiausia gyveno Cherepki, vadovaujami Generalisifilis Cherepukov ir Cherevichi, Semisrak.
ĮRODYMAI