Dvigubas žaidimas. Andrėja

vy-

      rams.

      – O daugiau žmonių nepastebėjote? Tik moterį, kuri persėdo į kitą automobilį?

      – Lyg ir girdėjau nutolstančius žingsnius. Lyg ir mačiau kažkokį šešėlį. – Jis susimastė. – O gal ir ne. Nežinau. Jau nebesu tikras.

      – O gal atsimenate, kaip atrodė moteris?

      – Buvo tamsu. Tikrai neįžiūrėjau. Tik iš eisenos, figūros ir ilgo sijono spėju, kad ne vyras.

      Linas patapšnojo senukui per petį ir padėkojęs grįžo prie Tomo. Dangus tingiai žėrė ant žemės snaiges.

      – Ką rado kriminalistai?

      – Kol kas nieko. Dar ieško. – Tomas pasisuko į Liną. – O kaip tau sekėsi? Radai ją?

      – Nežinau. – Linas truktelėjo pečiais. – Mačiau moterį, kurios vardas Mona. Bet po minutės pamečiau ją iš akiračio. Ten buvo minia žmonių. – Staiga Linas prisimerkė ir susimąstė. – Ar nužudytasis vilki šviesiu kostiumu?

      Tomas linktelėjo.

      – Šviesiaplaukis?

      Tomas ir tai patvirtino.

      – Jam apie keturiasdešimt. Užsienietis.

      Paskutiniai žodžiai jau buvo ne klausimas. Linas prisiminė klube sutiktos gražuolės palydovą.

      – Tu jį matei klube?

      – Taip. Su pritrenkiančia gražuole Mona.

      11

      Pūga įsisiautėjo ir vis stiprėjo. Kelias buvo slidus. Vairuotojas vairavo susikaupęs, stipriai spausdamas vairą. Prabangiame automobilyje buvo šilta ir jauku, tačiau mergina ant užpakalinės sėdynės tvirčiau susisiautė baltus kailinius ir užsidengė nosį apykakle, stengdamasi nuslėpti žiovulį. Vairuotojas tai pastebėjo, nors atrodė, kad nė akimirkai neatitraukia akių nuo kelio.