– Bet juk esi buvusi agentūroje? – toliau kamantinėjo Linas. – Gali pasakyti, kurioje ji vietoje? Vilma, man reikia adreso.
Jos veide atsirado blanki šypsena.
– Su direktore buvau susitikusi du kartus, bet ne agentūroje. Ir ne toje pačioje vietoje. Kažkokiuose butuose. Adreso nežinau, manęs paimti ji abu kartus atsiuntė automobilį su vairuotoju. Po pokalbio parvežė namo. Pirmą kartą važiavau į Žvėryną, antrą – į Antakalnį.
Linas kruopščiai tikrino Vilmos nurodytus telefono numerius, kuriais bent kartą buvo su ja susisiekta. Jų buvo penki, tačiau dabar jau visi neveikiantys. Jis išsiaiškino, kad kiekvieną kartą buvo naudojama nauja SIM kortelė. Reikėjo pripažinti: tokią prabangą ne kiekvienas verslininkas gali sau leisti. Ko gero, ką nors aptikti bus labai sunku.
Nusikaltimą gaubė tiršta migla. Pavieniai faktai, įkalčių stoka ir tik kelios nuotraukos, padarytos iš to, ką nufilmavo apsaugos kameros.
– Aš nieko konkretaus negaliu pažadėti, bet pamėginsiu jums padėti. Pažįstu vieną žmogų, kuris vis dar dirba agentūroje. Jei ką sužinosiu, pranešiu, – pasisiūlė Vilma nedrąsiai šypsodamasi. – O jei pamatysiu Moną mūsų kazino, paskambinsiu.
Savo naująją informatorę Linas išlydėjo gana skeptiškai nusiteikęs. Pagal jos apibūdinimą buvo sukurtas Monos fotorobotas.
– Kaip manai, ar ji paskambins? – paklausė jis žiūrėdamas į Tomą.
– Nežinau. Galbūt.
8
Skambučio ilgai laukti nereikėjo, Liną tai pradžiugino.
– Gedimino prospekte atidaromas naujas naktinis klubas, – greitakalbe atraportavo Vilma. – Iš vieno mūsų kliento girdėjau, kad dalyvaus ir Žydrosios paukštės merginos. – Ji padėjo ragelį.
– Puiku. – Linas pakilo iš už stalo ir pasitrynė delnus. – Šį vakarą praleisime naktiniame klube.
Jis nuskubėjo pas viršininką leidimo surengti reidą. Tačiau sužinojęs, kur ketinama apsilankyti, šis suraukė antakius ir papurtė galvą.
– Ne, – griežtai tarė. – Tai netinkama vieta reidui. Naktinio klubo atidarymas pritrauks daug žurnalistų. Dar nežinome, ar informatorius patikimas. Juk tai pirma jo pateikta informacija. Jei pastebėsite mus dominančią merginą, pabandykite prie jos prisigretinti. Ir kuo daugiau apie ją sužinokite. Pakalbinkite. Į klubą eikite vienas, pareigūne. Netoliese tegul sukiojasi keli automobiliai su mūsų vyrais, jei kartais prireiktų pagalbos. Viskas turi vykti tyliai ir profesionaliai.
9
Linas tris valandas slankiojo tarp žmonių ir dairėsi. Vyko naujo naktinio klubo Paparazzi atidarymas, kuriame, pasak Vilmos, turėjo dalyvauti ir jo ieškoma mergina. Nuo prožektorių šviesų skaudėjo akis, veidai aplinkui darėsi panašūs vienas į kitą. Deja, to vienintelio, dėl kurio jis šiandien čia ir yra, nebuvo matyti. Linas jau gailėjosi, kad paklausė viršininko ir atėjo vienas. Dar bent viena pora akių labai praverstų.
Apėjęs salę gal jau dvidešimtą kartą Linas grįžo prie baro ir radęs laisvą kėdę atsisėdo. Prieš jį akimirksniu išdygo barmenas – aukštas labai stambus vyras. Klubo uniforma ant jo įspūdingų gabaritų kūno atrodė kažkaip komiškai.
Gaila, kad esu darbe ir negaliu pasimėgauti taure vyno ar gero konjako, – pagalvojo Linas, imdamas prieš jį padėtą jau ketvirtą stiklinę mineralinio vandens. Salėje buvo labai karšta. Ech, kad dabar taip bokalą šalto alaus... Ir pakėlęs akis į televizorių virš baro pamatė reklamuojamą savo svajonę – aukštą aprasojusią taurę, sklidiną gelsvo gėrimo su puta. Linui pasirodė, kad burnoje jaučia alaus skonį, jis užsimerkė ir garsiai nurijo seiles. Tada nusirišęs kaklaraištį įsigrūdo į švarko kišenę, atsisegė viršutinę baltinių sagą.
Viskas, išgeriu mineralinį ir einu iš čia. Matyt, šiandien jau nieko nebesulauksiu. Greičiausiai Vilma ką nors supainiojo. Keldamas taurę prie lūpų jis žvilgtelėjo į barmeną ir jo ranka sustingo ore. Barmenas, net prasižiojęs iš susižavėjimo, spoksojo jam virš galvos.
– Mona, brangioji, ko norėtum išgerti? – angliškai prabilo vyriškas balsas.
Linas skubiai grįžtelėjo. Tai buvo maždaug keturiasdešimt metų dailus šviesiaplaukis brangiu šviesiu kostiumu. Ant rankos blykstelėjęs auksinis laikrodis nebuvo panašus į klastotę.
– Taurę baltojo vyno, – nuskambėjo atsakymas taisyklinga anglų kalba.
Išgirdęs už nugaros žemą aksominį balsą, kurio nenustelbė net vakaro svečių klegesys, Linas įsitempė. Jis lėtai atsisuko ir vos neišmetė iš rankų taurės su mineraliniu.
Už jo nugara į barą stovėjo pritrenkiančios figūros mergina. Jos puikūs kaštoniniai plaukai tarsi skraistė gaubė apnuogintus pečius. Suknelės iškirptė ėjo per visą nugarą ir baigėsi smailia strėlyte toje vietoje, kur prasideda užpakaliukas. Kai ji atsisuko akimis ieškodama savo palydovo, Linas taip suspaudė rankoje taurę, kad net krumpliai pabalo.
Mergina buvo nepaprastai graži. Didelės įkypos akys, kurių spalva mainėsi prožektorių šviesoje, įdėmiai nužvelgė ją supančius žmones. Kai žvilgsnis užkliuvo už vyro, su kuriuo atėjo, lūpas papuošė šypsena, atidengdama lygius baltus dantis. Nepaklusni garbanėlė užkrito ant kaktos ir ji lengvu galvos krestelėjimu pasitaisė šukuoseną.
Linas nedrįso krustelėti, tarsi bijodamas, kad prieš jį stovinti mergina išnyks vos jam pajudėjus. Ji buvo nepanaši nė į vieną iki šiol jo sutiktą moterį. Aplink zujančios ir kikenančios merginos prieš ją nublanko, atrodė apgailėtinai pilkos provincialės. Ji buvo it perlas, nepakartojama. Žinojo, kaip veikia vyrus, ir tuo mėgavosi.
Staiga gražuolė su savo palydovu įsimaišė tarp žmonių ir dingo. Tik tada Linas pašoko nuo kėdės ir ėmė brautis per minią jai iš paskos. Bet merginos niekur nebebuvo. Kad ir kaip stengėsi surasti jos veidą tarp kitų, nepavyko.
– Velnias, – nusikeikė jis ir vėl ėmė sukti ratus po salę.
Tačiau daugiau tą vakarą jos nematė. Dar porą valandų paslankiojęs tarp žmonių Linas nuėjo į drabužinę palto. Suskambėjo mobilusis telefonas.
– Atvažiuok prie Vingio parko, – išgirdo jis duslų Tomo balsą. – Dar viena žmogžudystė prie Crowne Plaza viešbučio.
10
Linas išlipo iš automobilio ir priėjo prie Tomo, kuris rūkė stovėdamas šalia balto mersedeso.
– Šį kartą tikslus šūvis į galvą, – net neatsisukdamas pranešė jis Linui. – Kaip ir prie Žaldokynės – liudininkų nėra. Tik senas kiemsargis lyg ir kažką matė. Moterį. Bet jis nėra tikras, nes buvo tamsu, o jo regėjimas silpnas.
– Kur dabar tas kiemsargis? – pasidomėjo Linas sunkiai tramdydamas žiovulį.
– Policijos automobilyje.
Linas lėtai nupėdino link pareigūnų. Mašinoje sėdėjo kokių septyniasdešimties metų senučiukas. Susigūžęs ir įsispraudęs tarp sėdynių jis baigščiai dairėsi į aplink zujančius žmones.
– Labas rytas, tėvuk, – draugiškai šypsodamasis pasisveikino Linas ir pastebėjo, kad senuko akyse nerimas kiek atslūgo. – Papasakokite ir man, ką matėte.
– Kad mažai ką mačiau, vaikeli. Tamsu dar buvo. O ir akys mano jau ne tokios kaip prieš dešimt metų. Iš pradžių