Linas susimąstė ir persukęs juostą nuo pradžios vėl sutelkė dėmesį į ekraną. Neilgai trukus pastebėjo vyriškį, kuris nenuleido akių nuo porelės. Jis nelošė, tik įdėmiai juos stebėjo, stengdamasis laikytis nuošaliai. Linas apsidžiaugė, kad vyras stoviniavo tiesiai prieš stebėjimo kameras. Buvo galima išspausdinti jo nuotrauką.
Tomas greitai subėgiojo į viešbučio barą ir grįžo išsišiepęs.
– Tai jis, Linai. Barmenas ir apsaugininkai atpažino. Netrukus sužinosime, kas jis toks. Barmenas minėjo, kad jis elgėsi šiurkščiai, o kai Gartausko mergina atsisakė su juo bendrauti, ėmė grasinti: Tu dar pasigailėsi… tu manęs atsiprašysi… ar panašiai.
– Gal mergina pakliuvo į jo nagus? – susimąstęs tarė Linas. – Prieš žmogžudystę arba vėliau? Todėl jos niekas ir nematė.
– Ir man kilo tokia mintis. Pamėginsime išsiaiškinti, kas jis toks.
Suskambėjo vidinio ryšio telefonas. Vyrai susižvalgė suprasdami, kad skambinti gali tik viršininkas. Tomas pakėlė ragelį.
– Pas viršininką, su ataskaita apie naująją bylą, – pro dantis iškošė Tomas. – Jis laukia.
Kokia gali būti ataskaita? – mintyse bambėjo Linas. – Tik kelios dienos, kai rastas lavonas. Ką galima per tiek laiko išsiaiškinti? Bet valdžia yra valdžia. Jis išsitraukė iš aplanko kelis dokumentus, užrakino seifą ir išėjo iš kabineto.
– Na, vyrai, tai ką turime? Ką išsiaiškinote? – Viršininkas nužvelgė pareigūnus.
Po ilgokos pauzės, tarsi surikiavęs galvoje faktų kratinį, prabilo Linas:
– Turime trisdešimt septynerių metų vyro lavoną. Tai Rytis Gartauskas. Mėgo prabangų gyvenimą, tačiau jo pajamų šaltinis nelabai skaidrus. Yra patekęs į policijos akiratį už smulkų chuliganizmą. Buvo lošėjas, dažnas Lietuvos kazino lankytojas. Lošė iš didelių sumų, kai kam liko nemažai skolingas. Turėjo ir draugų, ir priešų, nes prekiavo narkotikais. Ne kartą baustas už jų laikymą. Nužudymo motyvas galėjo būti penktadienį kazino išlošti pinigai, suma nemenka – du šimtai tūkstančių. Pinigus iš kazino Gartauskas išsinešė, o aptikus automobilyje jo lavoną jų ten jau nebuvo, tai išvada peršasi pati.
– Įtariamųjų yra?
– Konkretaus asmens kol kas negalime įvardyti. Kas nors galėjo jį pasekti nuo kazino norėdamas apiplėšti. Galėjo būti iš tų žmonių, kuriems jis skolingas. O gal… – Linas susimąstė.
– Kalbėk. – Viršininkas pabarbeno tušinuku į stalą.
– Kazino Rytis Gartauskas buvo ne vienas – mes peržiūrėjome apsaugos kamerų įrašus. Jis atėjo ir išėjo su mergina. Ir išvažiavo jie kartu. Greičiausiai taip sėkmingai sužaidus prie ruletės stalo važiavo smagiai užbaigti vakaro. Tačiau prie Žaldokynės merginos niekas nepastebėjo. Ir liudininkai apie ją neužsimena. Bet gal tiesiog neatkreipė dėmesio. Kas ji tokia, dar neišsiaiškinome. Vienas iš kazino darbuotojų minėjo, kad ji prostitutė vardu Mona ir dažnai atlydi turtingus klientus. Tačiau tai dar turime patikrinti.
– Reikia kuo greičiau surasti tą Moną. Kaip suprantu, ji viena iš įtariamųjų. Ko gero, daug kas gali paaiškėti.
Linas linktelėjo.
– Taip. Bet yra dar vienas vyras. Prieš pasirodydamas kazino, Gartauskas su Mona susitiko Novotel viešbutyje. Pasak barmeno ir apsaugos darbuotojų, ten jai į draugiją įkyriai piršosi solidus vyras. Barmenas minėjo, kad jis Monai grasino. Gali būti, kad jis pasekė juos ir pašalino Gartauską kaip nepageidaujamą konkurentą. Kazino stebėjimo kameros jį labai aiškiai užfiksavo. Jis sekė ir stebėjo mūsų porelę. Bandome išsiaiškinti, kas toks tas vyras.
Viršininkas linktelėjo ir vėl pabeldė į stalą.
– Kartoju: suraskite merginą ir daug kas paaiškės. Jeigu ji prostitutė, sužinokite, kur dažniausiai lankosi, ir surenkite reidą.
7
Kai Linas grįžo į kabinetą, Tomas atidžiai tyrinėjo iš kriminalistų atsineštas nuotraukas.
– Ta mūsų mergelė labai atsargi, – tarė Tomas ir ištiesė Linui kelias nuotraukas. – Nėra nė vieno kadro, kuriame būtų matyti veidas. Ji žinojo, kur įtaisytos stebėjimo kameros, ir sąmoningai jų vengė.
Linas permetė akimis nuotraukas.
– Reikia pamėginti sudaryti fotorobotą. Tikrai rasime žmonių, kurie tą merginą matė ir gali apibūdinti. Dar kartą pakalbinsime kazino ir viešbučio darbuotojus. Jaučiu, kad jie žino daugiau nei sako. O apie paslaptingąjį vyrą kas nors paaiškėjo?
Tomas papurtė galvą.
– Nieko, brolau. Bet žmonės dirba.
Linas žvelgė į puikiai sudėtą jauną merginą. Juodi prigludę drabužiai išryškino kiekvieną jos kūno vingį. Smulkutė, bet labai gundanti. Ilgi kaštoniniai plaukai purūs, žvilgantys.
– Viena kazino darbuotoja šiandien pati pas mus atėjo. Sako, jos informacija gali mums būti naudinga. Nori pasikalbėti? Ji laukia…
– Tai ko iki šiol tylėjai? – pertraukė jį Linas. – Žinoma, kad noriu. Tuojau pat.
Mergina kalbėjo noriai. Apie nužudytąjį nepasakė nieko svarbaus, o štai apie jo draugę papasakojo įdomių dalykų.
– Ji elitinė prostitutė vardu Mona, dirba Žydrosios paukštės agentūroje. – Mergina pasimuistė. – Aš irgi ten dirbau, tik labai trumpai. Teko truputį bendrauti ir su Mona. Ši įstaiga tikrai garsėja kosminėmis kainomis ir nepaprastai dailiomis darbuotojomis. Jos paslaugomis naudojasi turčiai, valdžios grietinėlė. O pati agentūra yra sumaniai užslaptinta.
Mergina dėstė faktus apie agentūrą ir joje dirbančias paneles. Iš pradžių Linas suko galvą, kodėl ji tokia atvira. Netrukus paaiškėjo – taip ji elgėsi iš keršto, norėdama pakenkti agentūros direktorei. Mergina tvirtino, kad Žydroji paukštė aptarnauja vyrus tik iš aukščiausių valdžios ir verslo, netgi šešėlinio, sluoksnių, kitaip sakant, tuos, kurie prie pinigo. Priežastis paprasta – vienos nakties įkainis dažnai siekia keturženklį skaičių. Agentūroje dirba išsilavinusios, nepriekaištingos reputacijos, nė karto nepakliuvusios teisėsaugai į rankas ir turinčios gerai apmokamą darbą merginos.
Linas niekaip negalėjo suvokti, kam merginai, turinčiai aukštąjį išsilavinimą ir gerą darbą, tuo užsiimti. Tikriausiai agentūra savo darbuotojoms moka tokį atlygį, kad merginos neatsispiria.
– Kodėl gi tu ne aukščiausiuose sluoksniuose, o kazino? – pasidomėjo Linas. – Beje, kuo tu vardu?
– Vilma.
Ji buvo visai jaunutė, gal aštuoniolikos ar devyniolikos metų. Sėdėjo prieš Liną nepasidažiusi, truputį sutrikusi ir atrodė dar jaunesnė. Panaši į paauglę. Staiga jis prisiminė prie prekybos centro sutiktą mergaitę, kuri sakė skaičiavusi žvaigždes. Ji buvo panašaus amžiaus kaip ir prieš jį sėdinti buvusi prostitutė, smulkutė, vaikiško veido ir patikliai žvelgiančiomis didelėmis akimis. Linas krestelėjo galvą vydamas prisiminimus ir įsiklausė į Vilmos pasakojimą.
– Aš nepraėjau atrankos. – Jos balse skambėjo apmaudas su aiškiai juntama pagieža. – Direktorės reikalavimai labai griežti. Aš jai pasirodžiau per prasta. Po kelių vakarų ji mane atleido.
– Ak, tos moterys, – tyliai tarė Linas, gal tūkstantąjį kartą skaitydamas nakties įvykių protokolą. – Kas jus supaisys. Bet kaip man rasti siūlo galą, galintį nuvesti