Tikras vyras. Amy Andrews

būtų pradėję bėgioti privažiavus pirmą posūkį.

      – Neprivalai nešti mano daiktų, – tarstelėjo ji.

      Seidė – ne trapi pasakiška būtybė, kuri lūš per pusę, jei paneš savo kuprinę. Galėjo tai suprasti ją pamatęs, bet Kentas jau šlubčiojo automobilio link.

      Seidė spėjo, kad po avarijos koja jo neklauso.

      Ji ramiai nusekė jį prie tvirto Land Rover, pastatyto kelkraštyje. Praktiška metalinė kabina, stambūs stogo skersiniai ir didelis apsauginis rėmas. Atrodė, kad Australijos kariuomenė sukūrė jį kovai sausumoje ir vandenyje. Ir išbandė kiaulidėje, sprendžiant iš purvo dėmių ant šonų.

      Žvelgdama į ratuotą tanką Seidė svarstė, ar taip Kentas Nelsonas tik nebando kompensuoti kažkokį trūkumą.

      – Nežinojau, kad automobiliams galima daryti purvo kaukes, – sumurmėjo priėjusi prie atvirų galinių durelių.

      Perdėliodamas daiktus, kad įtalpintų jos kuprinę, Kentas suniurnėjo:

      – Ji ne jauniklė ir ne gražuolė, bet savo darbą atliks puikiai.

      Seidei būtų patikusi gražuolė.

      Ir vyras, kuris nekalbėtų apie automobilį kaip apie moterį. Ypač apie šitą automobilį. Jis buvo visiškai vyriškas.

      – Ar joje yra oro kondicionierius?

      Kentas linktelėjo ir kilstelėjo šaltkrepšį.

      – Nori pasiimti jį į priekį? – paklausė.

      – Ačiū.

      Paėmusi krepšį uždarė duris ir prie rankenos pastebėjo purviną Sidnėjaus futbolo komandos lipduką. Šalia buvo dar vienas, palaikantis australų aludarius. Panašu, kad jam patinka sportas. Ir alus.

      Leo gėrė džiną.

      Kentas atsigręžė į ją. Ryto saulė krito ant šviesaus merginos kaklo. Jis iškart pastebėjo, kaip ten pulsuoja arterija.

      – Vaistų turi? – niūriai paklausė.

      Seidė paplekšnojo per krepšį.

      – Taip.

      – Nori dabar išgerti? Nestosiu kas dvi minutes, kad galėtum išsivemti.

      Mergina nekreipė dėmesio į jo įspėjimą. Mintis, kad reikės stabčioti kas kelias minutes, jos taip pat nedžiugino.

      – Palauksiu, kol išvažiuosime iš miesto. Pasitaupysiu.

      Kentas prisimerkęs dar kartą įdėmiai apžiūrėjo jos veidą. Pilkas raineles supo tamsūs apskritimai, kurie traukė jį gilyn į save.

      – Ar haliucinacijos labai stiprios?

      Seidė jautė, kad jo burna visiškai arti, ir susimąstė, kaip jis atrodytų, jei nusišypsotų, jei aplink įsirėžtų gilios raukšlės, nes tos lūpos buvo tiesiog tobulos. Tarsi jas būtų išskaptavęs patyręs skulptorius, puikiai suprantantis vyrišką grožį. Joje glūdinti menininkė, kuri dažnai išlįsdavo į paviršių, iškart įvertino puikias linijas.

      Iš kitos pusės, kaip moteris, ji labai pavydėjo.

      Jos pačios storos lūpos, kurios nepaisant aršias kates primenančių moterų užuominų, nebuvo patyrusios kolageno injekcijų, pernelyg traukė akį. Dėl to ji retai naudodavo lūpdažį ar lūpų blizgį.

      Jos lūpoms ir taip pakako dėmesio.

      Kentas pajuto jo lūpas tyrinėjantį žvilgsnį ir iš susidomėjimo plačiai atmerktas akis.

      – Seide? – paragino.

      Supratusi, kad prisimerkusi visą laiką į jį stebeilijo, Seidė sumirksėjo. Be to, pamiršo, apie ką kalbėjo. Dabar kaip pašėlusi bandė prisiminti. Ji žengė atatupsta. Apie ką jie kalbėjosi?

      Tabletes. Žinoma.

      – Dainuoju, – atsakė ji. – Garsiai. Ir labai prastai.

      Kentas nutaisė grimasą. Puiku. Viename automobilyje su karaokės barbe.

      – Pasistenk susilaikyti. – Dirstelėjęs į laikrodį pridūrė: – Važiuojam.

      Seidė giliai įkvėpė ir pasuko prie keleivio durelių. Į kraują plūstelėjus adrenalinui širdis krūtinėje ėmė daužytis. Nuotykių šauksmas? Kelionės jaudulys? Karjeros pradžia?

      Apie kitas alternatyvas ji nenorėjo net pagalvoti. Pykinimo baimė. Arba dar blogiau – baimė likti su vyru, kurio lūpos priminė, kad reikėjo dažniau lankytis skulptūros užsiėmimuose.

      Seidė įlipo į aukštą visureigį. Ji nebuvo žema, bet dabar atrodė, kad praverstų šuolio su kartimi pamoka. Tvirta kabina priminė šarvuotą kokoną, žemė liko žemai apačioje.

      Kai tik ji prisisegė saugos diržą, Kentas atkišo žemėlapį.

      – Štai, – tarstelėjo. – Mūsų maršrutą pažymėjau raudonai.

      Seidė perliejo jį žvilgsniu, kuris aiškiai sakė, jog ją pykina vien nuo minties, kad reikės skaityti ir keliauti vienu metu.

      – Neturi navigacijos?

      Jis jai atsakė nekantriu žvilgsniu.

      – Viską darysime senamadiškai. – Ir užvedė variklį.

      Nuostabu.

      – O kas bus, jei pamesime žemėlapį? – meiliai paklausė. – Orientuosimės pagal žvaigždes?