Tačiau kelios dienos su moterimi, vardu Seidė Blis? Panašu į dvidešimtmetę jaunėlę, kurios motina išrinko vardą padauginusi kokteilių.
– Manau, – tarė Tabita sūpuodamasi krėsle ir ruošdamasi išmesti svarų argumentą, – kad esi man skolingas.
Kentas užsimerkė.
– Puiku, – išspjovė atsimerkdamas. Jis norėjo – privalėjo – gauti šį darbą. Grįžti į vėžes.
Be to, jis tikrai jai skolingas.
Tabita nusišypsojo jam kaip katė, gavusi grietinėlės.
– Ačiū.
Kentas piktai šnopuodamas priėjo prie jos stalo beveik nekreipdamas dėmesio į šlubčiojimą.
– Tau patinka jo aktai?
Tabita linktelėjo.
– Manau, kad jis dieviškas. O tu?
Jis papurtė galvą.
– Jos pernelyg kaulėtos. Kažkokios dvilytės.
Ji tik pavartė akis.
– Jos – baleto šokėjos.
Leonardo aktas su Mariana Deli, australų prima balerina, atnešė jam pasaulinį pripažinimą ir kabojo nacionalinėje Kanberos galerijoje.
– Na, jos tikrai ne renesanso atstovės.
Tabita kilstelėjo puikiai išpešiotą antakį.
– Patinka Rubensas?
Kentas vėl suniurnėjo:
– Man patinka apvalumai.
Ji nusišypsojo. Puikumėlis. Neatitraukdama nuo jo akių atsiliepė telefonu.
– Ar Seidė jau čia? – Vis dar žvelgdama į Kentą su Monos Lizos šypsena Tabita du kartus linktelėjo. – Atsiųsk ją pas mane, – paprašė ir nelaukdama administratorės atsakymo padėjo ragelį.
Kentas prisimerkė.
– Man šita šypsena atrodo labai įtartina.
Tabita nusijuokė:
– Cinikas ir dar įtarus.
Jam nepatiko būti jos šypsenėlės priežastimi. Atsistojo ir nutykinęs prie lango vėl įsistebeilijo į panoramą. Durys atsidarė.
Seidė įsitikino, kad jos banguoti plaukai dailiai surišti į aukštą uodegą ir žengė į kilimu išklotą kampinį kabinetą. Buvo apsisprendusi, kad nesileis įbauginama. Na ir kas, kad legendinė Tabita Foks pravirkdo suaugusius vyrus? Ji davė Seidei darbą. Net ir būdama pradedančia reportere puikiai suprato, kad tai jos karjeros tramplinas.
Nesvarbu, kad istorija su Leo labai keista.
– O, Seide, užeik. – Tabita nusišypsojo. – Noriu, kad su kai kuo susipažintum. – Ji galva linktelėjo Kento pusėn. – Čia tavo fotografas Kentas Nelsonas.
Mergina automatiškai pasisuko į plačius pečius ir tik po sekundės išgirdo vardą. Nustebusi sumirksėjo.
– Tas Kentas Nelsonas? – paklausė ji jo nugaros ir akyse stojo prieš kelis mėnesius ją stipriai sukrėtusi nuotrauka.
Kentas trumpam užsimerkė. Nuostabu. Gerbėja. Jis atsisuko kaip tik tada, kai Tabita patikino:
– Tas pats.
Seidė liko be žado. Daugybę kartų apdovanotas, visame pasaulyje pripažintas fotožurnalistas Kentas Nelsonas kartu su ja keliaus fotografuoti atsiskyrusios garsenybės?
Vos nepaklausė, kodėl redaktorė taip ant jo užsirūstino, bet pasiliko sarkazmą sau.
Tik pažvelgęs į Seidę Blis pats Kentas taip pat neteko amo, o tai nutikdavo labai retai. Šalia šypsojosi Tabita. Kentas tikėjosi, kad jo akys neiššoko ant spyruoklių kaip animacinio filmuko personažo, nes pamatęs tokius apvalumus buvo bejėgis jas atitraukti.
Apvalumus, kurie prasidėjo putliomis lūpomis ir tuo nesibaigė.
Žinoma, viską dengė dryžuotas kostiumėlis, bet atrodė, kad jie išsiverš bet kurią akimirką.
Blis1? Tiesiai į dešimtuką. Užsižiūrėjęs į tuos linkius vyrukas gali mirti badu nė karto nepagalvojęs apie maistą.
Puiku. Kaip tik tai, ko jam trūko. Trys dienos automobilyje su pradedančia reportere, apie kurios formas turėtų įspėti neoninis ženklas.
Seidė suraukusi antakius atsigręžė į Tabitą.
– Atleiskite, nesuprantu… Kentas Nelsonas bus mano straipsnio fotografas?
– Naaa… – nutęsė Tabita, – planai truputį pasikeitė.
Seidės gyslomis pulsavo kraujas, kaulai staiga pasidarė sunkūs kaip švinas.
Jie nori ją pašalinti.
Atiduoti darbą kitam.
Ji krenkštelėjo:
– Pasikeitė?
Buvo pasiryžusi išlikti šalta ir profesionali. Gal ir nepatyrusi, bet parodys, kad sugeba puikiai rašyti straipsnius. Ir jei prakeiktai panelei Tabitai Foks atrodo, kad Seidė tam per skysta, ji labai klysta.
Sekmadienis mano mintyse Seidei buvo tobula darbo vieta, bet jeigu turės parašyti dar vieną nuvalkiotą istoriją, ims rėkti.
– Norime, kad parašytum du straipsnius. Apie Leonardą ir dar vieną, – Tabita dirstelėjo į Kentą ir vėl grįžo prie krūtingos brunetės, atakavusios jos elektroninio pašto dėžutę pastaruosius tris mėnesius, – apie tolimą kelionę automobiliu.
Seidė laikėsi ramiai, nors viduje, išgirdus, kad istorija vis dar jos, subliuško. Kai Tabita pasakė dvi istorijos, neleido sau net pergalingai šyptelėti.
– Kelionę automobiliu?
Ji žvilgtelėjo į Kentą. Jis stebėjo ją akmeniniu veidu. Seidė buvo pratusi prie atvirų vyrų žvilgsnių. Kadangi nuo trylikos metų segėjo E dydžio liemenėlę, anksti tapo vyrų dėmesio objektu. Tačiau čia buvo visai kas kita. Šis žvilgsnis buvo įžūlus. Atidus.
Jis ir pats atrodė įsitempęs.
Žinoma, buvo mačiusi jo nuotraukų. Per parodos atidarymą stebėjo fotografiją, kurioje buvo apsivilkęs maskuojančiomis kelnėmis ir samaniniais marškinėliais. Jo drabužiai nebuvo aptempti, bet marškinėliai išryškino krūtinės raumenis, tarsi marmure iškaltus bicepsus ir plokščią pilvą.
Šviesiai rudi plaukai buvo ilgi ir susivėlę, užkišti už ausų. Ūsai ir barzdelė netvarkingi. Jis juokėsi į kamerą, iš akių buvo likę tik siauri plyšeliai, o burną supo raukšlelės.
Rankose jis laikė fotoaparatą su milžinišku objektyvu, tarsi šis būtų jo kūno dalis. Visai kaip kareivis šautuvą.
Seidės niekada nejaudino grubūs nuotykių ieškotojai – jai labiau patiko santūrūs ir meniški kaip Leo, – bet tą vakarą Niujorke ji priklausė mažumai.
Neabejojo, kad, jei atidaryme būtų dalyvavęs pats Kentas, nebūtų turėjęs ramybės.
Tačiau pamačiusi jį dabar svarstė, ar būtų atpažinusi gatvėje. Nerūpestinga, jaunatviška barzdelė ir ilgi plaukai buvo dingę. Nusikirpęs beveik plikai, o kirpimas išryškino tobulai simetrišką kaukolę ir kaktą. Smakras nusėtas trumpais šereliais, kurie pabrėždami griežtą žandikaulį atitraukė dėmesį nuo, reikia pripažinti, gražių lūpų, ir atidengė raukšleles, kurios šypsantis pagilėdavo.
Bet dabar jis tikrai nesišypsojo. Stovėjo sukryžiavęs