Jo žvilgsnis nuslydo prie kreminio kaklo, kuris taip pat nebuvo apkrautas jokiais papuošalais. Tiesą sakant, ją apžiūrinėdamas Kentas suprato, kad Seidė Blis nemėgsta blizgučių. Jokių auskarų, jokių vėrinių, jokių žiedų.
Priešingai nei Tabita, Seidė nedėvėjo nieko, kas blizgėtų ar trauktų akį.
Nė gramo pudros.
Nė lašelio kvepalų.
Net jos lūpos, putlios ir raudonos, pačios savaime atrodė nuostabiai.
Seidė pasijuto nejaukiai dėl to, kad ją apžiūrinėja, ir krenkštelėjo. Giliai viduje pajutus keistą trūktelėjimą pulsas dar pagreitėjo, bet ji jau atsigręžė į Tabitą.
– Iš Darvino į Borolulą? Juk tai… tūkstantis kilometrų.
Seidė nemėgo keliauti automobiliais.
Redaktorė papurtė galvą, bet antrą bombą numetė Kentas:
– Tiesą sakant, iš Sidnėjaus į Borolulą. Kai paimsime interviu, galėsi iš Borolulos skristi į Darviną, o iš ten atgal, į Sidnėjų.
Staiga Seidė pamiršo susitvardymą, žvaigždę Kentą Nelsoną ir gerą įspūdį, kurį turėjo padaryti Tabitai.
– Ar jūs visai pakvaišote? – Ji atsisuko į jį. – Tai bus mažiausiai… – mintyse greitai suskaičiavo, – trys tūkstančiai!
Kentas nereagavo į jos protrūkį, nors buvo įdomu išgirsti tiesmuką, nepagražintą nuomonę, o ne padlaižiavimą, reiškiamą jo lygio žvaigždei. Kad ir priblėsusiai.
Ar ji tikrai mano, kad jis trokšta su ja praleisti tris dienas automobilyje? Tačiau gerai pažinojo Tabitą – kai ji apsisprendžia, tampa neįveikiama.
– Trys tūkstančiai, trys šimtai ir trylika kilometrų.
Seidę supykino vien apie tai pagalvojus.
– Ir mes neskrendame todėl, kad…
Kentas net nemirktelėjo.
– Aš neskraidau.
– Bus puiku, – po šalto Kento atkirčio entuziastingai įsiterpė Tabita. – Tu ir Kentas. Automobilis. Kelionės dienoraštis. Raudonasis centras. Tikra žurnalistika.
Mergina pažvelgė į Tabitą taip, tarsi ta taip pat būtų netekusi sveiko proto.
– Bet mes užtruksime dienų dienas!
– Leisk atspėsiu, – tingiai nutęsė Kentas, pralinksmintas jos išgąsčio. – Miesto mergina, ar ne?
Seidė atsigręžė į jį.
– Ne. – Nors buvo miestietė visa savo esybe. Pirma juosta, miesto šviesos, kokteilių barai ir užsienio kino festivaliai. – Tiesiog nuo kelionių automobiliu man būna labai negera, – skambėjo kvailai, bet kažin ar didysis Kentas Nelsonas stos kas dvi minutes, kad ji galėtų išpilti skrandžio turinį.
Kuo toliau, tuo gražiau.
– Turbūt dėl to kažkas ir sukūrė vaistus nuo kinetozės, – atsakė jis lediniu balsu.
Seidė atkakliai papurtė galvą.
– Patikėk manim, kai jų išgeriu, prie manęs geriau nesiartinti. Man prasideda haliucinacijos. Nieko gero.
Kentas kilstelėjo antakį. Vėmimas arba haliucinacijos. Skamba kaip kelionė į pragarą.
Galbūt kitoje vietoje ir kitu metu džiaugtųsi pamatęs apsvaigusią panelę Apvalumai, bet dabar ta mintis tiesiog erzino.
– Ačiū už įspėjimą.
– Seide, tau tai puiki proga, – įsiterpė Tabita, – du straipsniai už vieno kainą. Žinoma, jei manai, kad nesugebėsi, rasime ką nors kitą…
Išgirdusi nė kiek nepridengtą ultimatumą mergina norėjo treptelėti koja, bet susilaikė. Redaktorė teisi. Tai puiki proga. Iš kur jos viršininkė gali žinoti, kad ji labai jaudinasi prieš susitikimą su buvusiu meilužiu? O susitikusi nori atrodyti kaip tikra gražuolė, o ne išgręžtas grindų skuduras?
Na, kai leisis į šią kelionę, bent jau galės atsisakyti žiaurios dietos, kurios griebėsi prieš dvi dienas sužinojusi apie šią galimybę. Kai paskutinį kartą matė Leo, buvo gerokai lieknesnė, visi linkiai buvo apdailinti griežto mitybos režimo.
Kadangi nebuvo liekna iš prigimties, užtruko, kol pradėjusi su juo susitikinėti sulieknėjo. Tačiau Leo meilė ir padrąsinimas teikė jėgų. Kiekvieną kartą, kai jis imdavo svaičioti, kokie simetriški jos raktikauliai, riešai ar klubai, kokia balta jos oda, ji jausdavosi pamaloninta.
Leo glostydavo jos plaukus, krentančius tarp atsikišusių menčių, ir sakydavo, kad jie kaip satinas, tekantis per slėnį. Šviesi oda buvo puikus kontrastas.
Tada vieninteliai jos apvalumai buvo krūtys. Ir, kad ir kaip dėl jų raudojo Leo, jų nesumažino net žiauriausios dietos. Jis pasiūlė sumokėti už sumažinimo operaciją ir šita mintis ją labai pradžiugino. Buvo malonu, kad žinomas dailininkas mano, jog jos kūnas ypatingas. Kaip meno kūrinys, tuščia drobė.
Džiaugėsi, kad tapo jo mūza, mėgavosi jį apsėdusiu troškimu ją nutapyti.
Dabar Seidė skausmingai suprato, kad ji nebe ta moteris, kurią Leo paliko. Kurią mylėjo.
Ji norėjo daug ką įrodyti.
Taigi ši košmariška kelionė turėjo ir vieną privalumą. Prieš vėl su juo susitikdama dėl badavimo ir pykinimo numes kelis kilogramus.
– Ne, viskas gerai, – tarė vydama šalin mintis apie dabartinius valgymo įpročius. – Aš galiu. Tiesiog nepažadu, kad išnuomoto automobilio apmušalai po kelionės atrodys kaip nauji.
– Mes nesinuomosime automobilio, – atsakė Kentas. – Važiuosime mano visureigiu.
Seidė linktelėjo jo pusėn. Na, žinoma. Visureigis. Ponas Nuotykių Ieškotojas kur nors turi ir Betmobilį.
– Kada išvykstame? – atsiduso ji.
– Atvažiuosiu tavęs ryte. Neprisikrauk daug daiktų. Ten, kur mes keliaujame, nebus barų, prekiaujančių gėrimais su skėtukais.
– Vaje, – Seidė nutaisė saldų toną, – įsivaizduok, kaip nustebau.
Ji visada atsargoje turėjo sarkazmą – gynybos mechanizmą nuo pasaulio, kuris vertino ją pagal krūtų dydį. Suaugusi stengdavosi susivaldyti, tačiau niekada nepavyko išrauti jo su šaknimis.
Ir jei Kentas Nelsonas reikalauja kvailos kelionės automobiliu ir nori kelias dienas jame praleisti kartu su ja, tegu pasiruošia.
Tabita gali primesti Seidei savo nuomonę, tačiau ji neprivalo jos mėgti.
Kai kitą rytą Kentas paskambino į duris, ji jau buvo pasiruošusi. Mūvėjo laisvus džinsinius šortus ir vilkėjo kuklius marškinėlius. Plaukai laisvai krito ant pečių. Avėjo plokščiapadžius balerinos batelius. Prie durų laukė nedidelė kuprinė ir kelioninis krepšys.
Kentas buvo nustebintas. Miesto karjeristė griežtu kostiumėliu virto paprasta mergina. Drabužiai visai neparyškino jos apvalumų – priešingai, atrodė kiek apsmukę.
Tačiau Seidės privalumai buvo nepaslepiami.
Kai ji šitaip apsirengusi, nesunku patikėti, kad jai tik dvidešimt ketveri, kaip vakar informavo Tabita.
Taigi lygiai dvylika metų už jį jaunesnė.
Ji kaip garsiai verkiantis kūdikis.
– Kas