Jis pasirėmė ant alkūnės.
– Ir neketinu nieko daryti, – iškilmingai prisiekė jis.
Akimirką stojo tyla ir Briana pasijuto nejaukiai.
– Rūpinkitės savimi, – išlemeno ji.
– Ir tu taip pat, – atsakė jis.
Ji abejodama pastūmė duris.
– Žinau, kad nenori išeiti, – pasakė jis žemu ir atžariu balsu. – Bet privalai.
Briana žvilgtelėjo į jį pro petį savo didžiulėmis smalsiomis akimis.
– Nesuprantu, – susirūpinusi sušnabždėjo.
– Mes daug sužinojome vienas apie kitą per trumpesnį laiką, nei tai paprastai pavyksta žmonėms, – paaiškino jis. – Tokio ryšio man dar neteko patirti. – Jis santūriai nusišypsojo. – Nevark, mėgindama tai suprasti. Draugystė – nepaprastas dalykas. Tiesiog priimk ją, – pridūrė jis.
– Gerai, – šypsodamasi sutiko Briana.
– Palūkėk minutėlę. Paduok man kelnes.
– Ar ketinate eiti su manimi? – pagyvėjo ji.
– Juokinga mergiūkštė, – niūriai sumurmėjo jis. – Būdamas tokios būsenos įkrisčiau į lifto šachtą. Ne. Ketinu tau kai ką duoti.
– Jeigu norite man sumokėti…
– Gal liausiesi spiginusi mane žvilgsniu? – burbtelėjo jis, traukdamas iš savo piniginės kortelę ir dėdamas ją ant lovatiesės.
– Čia užrašytas asmeninis mano viešbučio apartamentų telefono numeris. Jeigu turėsi rūpesčių ar norėsi su manimi susisiekti, skambink.
Paėmusi kortelę, Briana pakėlė akis į jį.
– Atsiprašau, kad ne taip jus supratau.
– Ir už ką, tiesą sakant, turėčiau mokėti? – irzliai pasidomėjo jis. – Moterys, apie kurias tu galvoji, neapsiriboja tokiu menkniekiu, kaip kelnių nusmaukimas, jos gali truputį daugiau.
Briana aiktelėjo.
– Nešdinkis, – paliepė jis. – Ir pasilaikyk savo purvinas mintis sau, tu bjauri mergiūkšte.
– Liaukitės mane pravardžiavęs, – išdidžiai pareiškė ji. – Neturėjau jokių purvinų minčių.
– Cha!
Ji įsidėjo kortelę į suknelės kišenę ir nusišypsojo jam.
– Matyt, geriau pasijutote, kad vėl pradėjote burbėti. Dabar jau tikrai išeinu.
– Kur čia jausiesi geriau, jeigu viskas, ką gali man pasiūlyti, tėra įžeidinėjimai.
Briana žvelgė į jį stovėdama tarpduryje.
– Galėčiau sugrįžti į Chez Georges barą ir atsiųsti jums moterį ryškiai dažytomis lūpomis, kad ji patikrintų jūsų piniginę. Ji tikrai žinotų, ką daryti, nusmaukusi kelnes. Esu įsitikinusi.
– Taip manai, palaidūne? – švelniai pasidomėjo jis.
– Be to, šiomis dienomis ir pati ketinu kai ko išmokti, taigi saugokitės.
– Briana.
Ji grįžtelėjo, palikusi atviras duris.
– Ką?
Pieso veidas buvo rimtas.
– Labai rūpestingai rinkis šios ypatingos srities repetitorius. Būk itin atidi.
Ji atmetė atgal plaukus.
– Nesijaudinkite. Turiu numačiusi vieną kandidatą.
– Iš tiesų? Ir kas jis? – dygokai pasidomėjo jis.
Briana vėl pasuko prie durų, bet neištvėrė ir grįžtelėjo į jį.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.