– Nesu linkęs kalbėti apie asmeninius dalykus, – nukirto jis, akimirksniu užsisklęsdamas savyje, tarsi koks jautrus augalas.
– Taip, žinau, – įsiterpė Briana. – Tam reikia laiko. Bet jūs neturėtumėte būti vienas. Ji nebūtų to norėjusi.
Sukandęs dantis, tarsi būtų iš paskutiniųjų stengęsis valdyti savo išraišką, vyriškis tarstelėjo:
– Panele?
– Martin. Briana Martin.
– Kai būsite vyresnė, suprasite, kad nepatartina pernelyg atvirauti su nepažįstamais žmonėmis.
– Žinau. Mane tarsi velnias traukia už liežuvio, – jos žalias akis, romiai žvelgiančias į jį, nušvietė drovi šypsena. – Jūs – stiprus žmogus: jau tiek daug pasiekėte gyvenime, nors dar nesulaukėte nė keturiasdešimties. Kiekvienam ateina sunkūs laikai, kai gyvenimas netenka spalvų. Bet visada, net tamsiausią vidurnaktį, lieka šviesti bent mažytis vilties žiburėlis.
Pamačiusi, kad jis nori kažką sakyti, Briana kilstelėjo ranką ir skubiai pridūrė:
– Daugiau nepratarsiu nė žodžio.
O tada vėl sušneko, rodydama į natūralistinį paveikslą, kuriame buvo pavaizduoti vyras bei moteris ir į kurį, regis, jo nė nematydamas, žvelgė jos pašnekovas:
– Kaip jums atrodo, ar vyras tikrai proporcingas? Mano supratimu, jis truputį per žemas, o ji kažkaip nenatūraliai didelė, nors dailininkas ir buvo putlios nuogybės žinovas. – Giliai atsidususi Briana pridūrė: – Nenorėčiau turėti tokių grožybių kaip jos. Ketinu visą gyvenimą tenkintis dviem graikiniais riešutais.
Ji nukreipė žvilgsnį į savo laikrodį, tad nepastebėjo keistos nevalingos šypsenos, blykstelėjusios vyro veide.
– O Viešpatie, vėluoju į matematikos pamoką. Į vienintelę, kurios man nevalia praleisti. Viso gero, pone Hatonai!
Briana nė neatsisukdama pasileido prie laiptų, vedančių į gatvę. Jos plaukų juostelės galai švytravo, kaip ir ilgos plonos kojos. Ji buvo ištįsusi ir nedaili, bet Hatonui pasirodė tikras žavesio įsikūnijimas.
Mergaitė pagalvojo, kad jam nepatinka paveikslas. Jis nusijuokė, žvilgtelėjęs į neuždegtą cigarą kairėje rankoje. Atėjo čionai ne žiūrėti į paveikslus, bet apsvarstyti, kaip pulti į Seną sutemoms nusileidus.
Margo nebėra, o jis, kad ir kaip stengėsi, negalėjo įsivaizduoti ateities be jos. Negalėjo nematyti jos mėlynų akių, nušvintančių nuo juoko, negirdėti jos švelnaus prancūzišku akcentu ženklinto balso, kai ji erzindavo jį dėl darbo. Nepajėgė nejausti jos švelnaus kūno, palaimingai spurdančio po juo miegamojo tamsoje, negirdėti jos alsių dejonių, nejausti, kaip jos nagai godžiai įsikerta į jo kūną, vėl ir vėl teikiantį jai pasitenkinimą.
Jo akyse pradėjo tvenktis ašaros, ir jis tankiai sumirksėjo. Širdyje atsivėrė tuštuma. Niekas negalėjo paguosti jo po Margo laidotuvių. Jis uždraudė minėti jos vardą tyliame ištuštėjusiame name Nasau. Įstaigoje atrodė nenuilstantis ir nepalaužiamas. Visi suprato. Bet jis jautėsi toks vienišas. Neturėjo nei šeimos, nei vaikų, kurie būtų galėję palengvinti sielvartą. Skaudžiausia, kad Margo, kartą tragiškai persileidusi, nebegalėjo daugiau pastoti. Kita vertus, tai nieko nelėmė. Visiškai nieko. Margo jam buvo viskas, lygiai kaip ir jis jai. Turėti vaikų būtų buvę nuostabu, bet mintis apie juos netapo manija. Juodu su Margo gyveno visavertį gyvenimą – visada kartu, visada mylintys. Iki pat paskutinio akimirksnio. Net prikaustyta prie patalo, virstanti blyškiu baltu skeletu tiesiog jo išsigandusiose akyse, Margo visada pirmiausia galvojo apie jį. Ar jis tinkamai maitinasi, ar pakankamai miega? Ji net jaudinosi, kas bus, kai nebegalės juo rūpintis.
„Tu niekada nedėvi apsiausto sningant, – slopiai priekaištaudavo ji, – nepasiimi skėčio lyjant, nepersimauni sušlapusių kojinių. Taip dėl to nerimauju, mon cher [Brangusis (pranc.)]. Tu privalai rūpintis savimi, tu comprends? [Supranti? (pranc.)]"
Ir jis pažadėdavo verkdamas, o Margo glausdavo jo galvą prie savo išdžiūvusios krūtinės ir sūpuodavo, kol jis nesigėdydamas pratrūkdavo balsu kūkčioti jų miegamajame.
– Dieve, – garsiai sušuko jis, užvaldytas prisimi- nimų.
Turistų porelė baugiai sužiuro į jį. Atrodo, tik dabar atitokęs, kur yra, jis papurtė galvą, tarsi taip galėtų atgauti minčių aiškumą, apsisuko ir nusileido laiptais tiesiai į karštą Paryžiaus popietės saulėkaitą.
Įprasti eismo garsai ir pokalbių nuotrupos sugrąžino jį į realybę. Paryžiaus centro triukšmas ir teršalai, dėl kurių ir taip nervingi jo gyventojai tapdavo dar nervingesni, jam netrukdė. Jis sugniaužė savo didelį kumštį kišenėje ir nusiraminęs suskato ieškoti žiebtuvėlio. Išsitraukė jį ir apžiūrėjo ant akmeninių laiptų, vedančių į gatvę. Margo padovanojo šį žiebtuvėlį – auksinį, su išgraviruotais jo inicialais – dešimtųjų vedybų metinių proga. Jis visada jį nešiodavosi. Spustelėjo žiebtuvėlį nykščiu ir skausmas nutvilkė širdį.
Jis prisidegė cigarą, užsitraukė, leidosi akimirksniu apsvaiginamas ir pajuto ramybę. Atsidusęs nužvelgė į Luvrą plūstančių turistų srautą. Jie mėgavosi atostogų malonumais, šypsojosi ir juokėsi, o jis pats jautė skausmą iki pat pirštų galiukų.
Tada jis pagalvojo apie mergaitę, vardu Briana, ir apie tai, ką ji su juo kalbėjo. Gana neįprasta prieiti prie visiškai nepažįstamo žmogaus ir mokyti jį, kaip išsigydyti sužeistą širdį. Nors ir buvo susierzinęs, jis nusišypsojo. Ji – miela mergaitė. Jam nederėjo būti tokiam atžariam. Jos motina ištekėjo už Brauerio ir pastojo. Iš tiesų toji mergaitė žino, kas yra skausmas. Ji sakė, kad tapo kliuviniu, todėl jie ir išsiuntė ją čia. Jis papurtė galvą. Atrodo, visi turi kokių nors rūpesčių. Bet tai ir yra gyvenimas. Liūdnai šypsodamasis jis žvilgtelėjo į Rolex laikrodį ant savo riešo. Po pusvalandžio jo laukia susitikimas su ministrų kabineto nariais, o turint galvoje beprotiškas transporto spūstis šią valandą, duok Dieve, kad pavyktų pavėluoti tik pusvalandį. Susitaikęs su tuo, kad vis vien vėluos, jis žengtelėjo prie šaligatvio krašto ir susistabdė taksi.
Briana įslinko į mokyklos pastatą ir nuskubėjo į matematikos pamoką, vyptelėjusi išpuikėlei Emilijai Džarvis, kuri, vos pastebėjusi ją, pradėjo šnibždėtis su savo draugėmis. Emilija buvo viena iš priešių, kurių Briana įsigijo vos pradėjusi mokytis šioje privilegijuotoje mergaičių mokykloje. Pagaliau ji tebuvo čia dar tik antrą mėnesį ir ją galėjo išsiųsti kur nors kitur. Kaip ji vylėsi, į koledžą. Bet kol kas Briana turėjo kęsti šią prašmatnią privačią mokyklą ir pasipūtėlės Emilijos bei jos draugių snobizmą.
Ji atsivertė matematikos vadovėlį ir klausėsi, kaip Madam dėsto algebros kursą pažengusiesiems. Bent jau tai teikė pasitenkinimą. Net jeigu Briana ir nemokėjo dailiai siuvinėti, lygtis ji suprato kuo puikiausiai.
Vos pamokai pasibaigus, Emilija su pora savo ginklanešių jau lūkuriavo koridoriuje. Ji buvo iš tituluotos britų šeimos, kildinusios save iš Tiudorų dinastijos. Šviesiaplaukė gražuolė, vilkinti brangiausiais drabužiais. Bet jos burna tarsi nutekamasis vamzdis. Be to, Emilija – pati atgrasiausia žmogysta iš visų, kokias tik Brianai kada nors buvo tekę matyti.
– Tu praleidai pamoką. Aš pasakysiu madam Diubon, – nutaisiusi pagiežingą šypseną, iškošė Emilija.
– Gerai, – atšovė Briana, taip pat „saldžiai" nusišypsodama. – O man teks papasakoti apie tai, ką tu veikei su dr. Mordo už kinų širmos ketvirtadienį, meno pamokai pasibaigus.
Emilijos veidas persikreipė iš netikėtumo. Nespėjus nė prasižioti, Briana apdovanojo ją padaužišku šypsniu ir spruko koridoriumi.