Jis suėmė jos plaukus abiem rankomis ir panardino į juos pirštus.
– Jaudinantys plaukai.
– Jūsų plaukai irgi gražūs, – leptelėjo Briana, kad tik palaikytų pokalbį. Kai jos rankos palietė jo diržą, ji dvejodama pridūrė: – Nesu tikra, ar galėčiau…
– Žinoma, kad gali, – tyliai atsakė Piesas ir suėmęs jos rankas padėjo joms baigti tai, ką buvo pradėjusios. Jis nenuleido akių nuo jos veido, kol ji apgraibomis čiuopė diržo sagtį. Padėjęs Brianai ją atsegti, jis uždėjo jos rankas sau ant juosmens.
– Dabar trauk, – paragino jis, – kilsteldamas klubus, kad jai būtų patogiau.
Kai lankstus galingas Pieso kūnas išsilaisvino iš drabužio, šimtai pritrenkiančių šventvagiškai saldžių minčių užplūdo Brianą. Jis buvo nuogut nuogutėlis, kaip vyras, matytas viename Luvro paveiksle. Pieso kūnas buvo puikiai sudėtas, panašus į meno kūrinį. Jokios strijelės, nė menkiausios užuominos į riebalus. Švelnūs plaukai dengė pačią intymiausią jo vietą, ir ji linkstančiais keliais bei pašėlusiai besidaužančia širdimi dvejodama sužiuro į tai, kas darė jį tikru vyru.
Piesas pasidžiaugė, kad yra įkaušęs, kitaip jos neslepiamas susižavėjimas tikrai būtų jį sužadinęs. Bet dabar jis buvo pernelyg suglebęs, kad galėtų pajusti kokį potraukį, taigi Briana buvo apsaugota. Kita vertus, net ir tokiomis aplinkybėmis jis kėlė jai baugų nerimą. Tad leido sau papūsti lūpas, įsivaizduodamas jos išraišką, išvydus jį visiškai pasirengusį meilės aktui.
Nors to, žinoma, niekada nebus. Margo mirė. Jis irgi mirė. Ir fiziškai, ir dvasiškai. Trumpam sužėravusios liepsnelės jo akyse užgeso. Jis atvirto ant pagalvių, nepajėgdamas užgniaužti ilgo atodūsio.
– Kodėl žmonės turi mirti? – nupuolusiu balsu paklausė jis. – Kodėl jie negali gyventi amžinai?
Briana išsivadavo iš transo būsenos ir baigė savo ritualą, uždengdama antklode jo klubus, kad kuo greičiau atgautų savitvardą.
– Manau, kad žinau atsakymą, – prisėdusi ant lovos krašto, patikliai pasakė ji. Jos ranka susirado ant krūtinės besiilsinčią jo ranką. – Dabar pasistenkite užmigti. Taip bus geriausia.
Jo akys atsimerkė. Klaidžiojančios, tiriančios, neramios.
– Jai tebuvo vos trisdešimt penkeri, – pasakė jis. – Argi tai amžius mūsų laikais?
– Žinau.
Jis sugriebė Brianos rankas, paskui delnu palietė jį apkritusius vešlius jos plaukus.
– Atrodo, abiejų lyčių baltieji riteriai atjoja, – mieguis- tai sušnabždėjo jis, – kur tavo šarvai ir ietis, teisuole Žana d'Ark?
– Kišenėje. Nori pažiūrėti?
Jis nusišypsojo.
– Esi man tokia gera. Nuvaikai debesis, – kalbėjo jis, tyrinėdamas ją. – Bet aš esu blogas tau. Darau tau labai neigiamą įtaką.
– Tai tebuvo viskio gurkšnis, – paprieštaravo ji.
– Ir dar striptizas, – nerūpestingai pridūrė jis. – Apgailestauju dėl to. Jeigu būčiau buvęs blaivesnis, nė už ką nebūčiau įstūmęs tavęs į tokią nesmagią padėtį.
– Nėra taip jau blogai. Juk aš, be kita ko, mačiau daugybę paveikslų Luvre, – pareiškė Briana tvirtesniu balsu. – O jis iš tikrųjų buvo per žemas, tas vyriškis paveiksle, ar ne?
Piesas prajuko, neslėpdamas susižavėjimo.
– Atleiskit, – ištarė Briana, patraukdama ranką ir keldamasi nuo lovos. – Ar norėtumėte, kad prieš išeidama jums ko nors atneščiau?
Jis papurtė galvą. Nors nuskausminimas dar veikė, jau vėl pradėjo jausti širdperšą.
– Man viskas bus gerai. O tu verčiau grįžk į mokyklą. Ar neturėsi nemalonumų, kad praleidai pamokas?
– Nė trupučio. Kitą mėnesį mokslai baigiasi, – sukrizeno ji.
– O ką veiksi paskui?
Akimirksnį Briana atrodė sutrikusi ir nelaiminga, bet paskubėjo suvaidinti patenkintą.
– Manau, vasarą praleisiu Nasau. Bet rudenį, kad ir ką motina su patėviu sakytų, stosiu į universitetą. Net jeigu man pačiai tektų mokėti už studijas. Jau ir taip metais atsilikau nuo bendraamžių. Ilgiau nė už ką nelauksiu.
– Aš užmokėsiu, jeigu jie nenorės, – nelauktai pareiškė Piesas. – Galėsi sugrąžinti man pinigus, kai gausi diplomą.
– Padarytumėt tai dėl visai nepažįstamo žmogaus?
Jis truputį suraukė antakius.
– Visiškai nepažįstamo? Juk tu ką tik matei mane nuogą…
Briana nesumojo, ką atsakyti.
– Paisant gerų manierų, derėtų tau pasakyti, kad iki šiol Margo buvo vienintelė moteris, kuri matė mane šitokį, – Pieso akys vėl tapo liūdnos. Jis susigūžė lovoje.
Briana raminamai palietė jo skruostą.
– Pavydžiu jūsų žmonai, – nuoširdžiai prisipažino ji. – Būti taip mylimai – didžiulė laimė.
– Tai buvo abipusis jausmas, – iškošė Piesas pro sukąstus dantis.
– Taip, žinau, – vos girdimai atsidususi, sutiko ji. – Atleiskite, kad taip jus įskaudinau, nors to ir nenorėjau.
– Nė neįsivaizduoji, kaip labai man padėjai, – pakiliai atsakė jis. – Ar žinai, kad tą dieną Luvre ieškojau kelio, kuris mane nuvestų pas ją?
Ji papurtė galvą.
– Žinau tik tai, kad atrodėte labai jau vienišas ir prislėgtas.
– Toks ir buvau. Tu palengvinai mano skausmą. Šiandien jis vėl užplūdo, ir tu vėl buvai šalia, – jis susirado jos blyškias akis. – Aš buvau beperžengiantis ribą, o tu mane sulaikei. Nepamiršiu to. Kai tau ko nors reikės, būsiu netoliese. Turiu namus Nasau, netoli Brauerio. Jeigu būtų striuka, visada gali mane susirasti.
– Būtų smagu turėti draugą Nasau, – prisipažino ji.
Piesas primerkė akis.
– Aš neturiu draugo. Bent jau iki šiol neturėjau, – atžariai pasakė jis. – Esi velniškai keistas draugas mano amžiaus žmogui.
Ji nusišypsojo.
– Jau ketinau sakyti tą patį…
– Žmonės kalbės. Ir tegul, – pasakė jis, sugriebęs jos ranką ir pakėlęs delną prie lūpų. Jis buvo tvirtas ir vėsus, palyginti su alpiai sudrėkusiais pirštais. – Mes dar pasimatysime, Briana.
– Žinau, – ji pajudino pėdas ir įsisiurbė akimis į jo platų tamsų veidą. – Turite žvelgti į priekį. Ateis diena, kai tai nebebus taip sunku. Imkitės to, ką visada norėjote daryti, įgyvendinkite tai, ką esate numatęs, vykdykite projektus.
Jis visas įsitempė.
– Pastaruosius dvejus metus aš slaugiau Margo, kol vėžys ją gyvą suėdė. Nėra lengva mokytis gyventi vienam. Neturiu nieko, kuo galėčiau rūpintis.
Brianos vyzdžiai išsiplėtė.
– Nežiūrėkit taip į mane. Aš esu nepriklausoma, tikrai, – patikino ji.
Pieso akys apsiblausė.
– Tu