Jų gyvenimas buvo nesaldus, tačiau dabar Malekas suprato, kad, norėdamas likti tokiame žaidime, negali sau leisti atprasti nuo sunkumų; be to, šitokią kalbą kaip kurdų būtina vartoti kasdien bent po truputį, antraip ji užsimiršta. Čia jis jautėsi šiek tiek per senas ir Sinos užgožtas. Jis troško atsigulti į savo lovą ir išgerti puodelį stiprios kavos.
– Tu mane vežeisi tokį kelią tam, kad autobusu vienas grįžčiau į Teheraną?
– Žinoma. Kelionėje turėsi laiko pamąstyti apie du dalykus, kuriuos noriu tau pasakyti.
– Tai sakyk.
– Ketinu tau suteikti neribotus įgaliojimus. Noriu, kad man atstovautum tvarkant teisinius reikalus tuomet, kai nebūsiu.
Maleką apstulbino vien jau Sinos prašymo mastas. Irane neriboti įgaliojimai atstovauti tokiam žmogui kaip Sina reiškė rūpesčius. Vadinasi, Malekas iš karto būtų patraukęs dėmesį į save. Jis būtų atsakingas už galimus Sinos turtus – turtus, kurie teoriškai galėjo būti jam grąžinti, jeigu revoliucinis teismas vieną dieną priimtų palankų sprendimą. Ir Sina buvo vienintelis įpėdinis, kuris galėjo viską paveldėti. Kiekvieną žemės sklypą, neveikiantį fabriką ir apleistą restoraną, kurie priklausė jo tėvui.
Malekas pamanė: Galėčiau tiesiog atsistoti, pasakyti „ne“ ir traukti savais keliais. Juos siejo ilgalaikė draugystė, kuri įveikė visus jų nesutarimus ir atstumą. Bet tai?.. Užversti ant Maleko neribotus įgaliojimus, kai jie buvo vos už keleto kilometrų nuo liepsnojančio Irako sienos ir kai velniai žino, ką Sina buvo sumanęs ten daryti… o paskui dar pridūręs: tuomet, kai nebūsiu… Kodėl jo turėtų nebūti? Kas jam gali nutikti? Malekas puikiai suprato, kad jam nedera sutikti. Jis neskolingas Sinai tokios paslaugos. Kodėl turėtų užsiversti šitokią naštą? Tačiau prisivertė paklausti tik tiek:
– Kodėl nori suteikti man neribotus atstovavimo įgaliojimus? Ką turėčiau tau padaryti?
– Tiesiog pasakyti, kad sutinki. Apie detales pakalbėsime vėliau.
Malekas nudelbė žvilgsnį į savo batus, o kai pakėlė akis, susidūrė su įdėmiu Sinos žvilgsniu.
– Sutinku.
Sinos veidas atsipalaidavo ir sušvelnėjo. Tarsi Malekas būtų suteikęs jam antrą gyvenimą. Jie kurį laiką sėdėjo tylėdami.
Paskui Malekas atsiduso:
– Klausyk, aš negaliu perskaityti tavo minčių. Sakei, kad turi pasakyti man du dalykus.
– Aš turiu adresą, – Sina patylėjo. – Tavo motinos adresą.
– Ką pasakei?
Malekas tris dešimtmečius nieko negirdėjo apie savo motiną ir pernelyg apie ją negalvojo. Jis laukė, kol Sina pratęs mintį, bandydamas atrodyti abejingas, nors nelabai pavyko. Gal šis nutarė papokštauti?
– Kuo čia dėta mano motina?
– Niekuo. Tik pamaniau, kad norėtum išgirsti, kur ji yra. Žinau, kad nematei jos nuo priešrevoliucinių laikų. Maniau…
– Manei, kad paprašysi seno bičiulio padaryti paslaugą – prisiimti neriboto atstovavimo įgaliojimus – ir atsilygindamas norėjai taip pat padaryti paslaugą?
– Na, taip.
– Tai kurgi ji? – nors Malekas stengėsi tvardytis, tačiau jautė, kad pulsas šiek tiek padažnėjo. – Tai yra, kur ji gyvena – šalia kokio nors paplūdimio Australijoje ar kur nors kitur?
– Ne, ji gyvena toli nuo paplūdimio Teherane.
Autobusu važiavo daugiausia Irako šiitai ir kurdai, vykę į Teheraną medicinos pagalbos, nes jų pačių gyvenamosiose vietovėse trūko gydytojų ir ligoninių. Pilnutėlis autobusas įvairiausio amžiaus, įvairaus aklumo lygio irakiečių, kurių veidų išraiška puikiai slėpė susitaikymą su savo liga. Šis reginys varė iš proto. Ir kai šviesa ėmė blėsti, Malekas pajuto norą žiūrėti už juos.
Mintimis jis grįžo į Sanandadžą, kai buvo užsiminta apie jo motiną Soaad. Kartą, kai jis buvo dvylikos, jo senis parėjęs namo pasakė, kad Soaad juos paliko ir išvyko į Australiją. Ir viskas. Istorijos pabaiga. Šią žinią tėvas pranešė taip, tarsi sakytų, kad pomidorų sezonas baigėsi ir jų daugiau nebebus. Ką dvylikmečiui berniūkščiui daryti su tokia informacija? Po dvejų metų Teheraną apėmė liepsnos. Mokyklas uždarė, karališkoji šeima pabėgo, o revoliucijos išdavikai buvo kariami ant medžių ir apšvietimo stulpų. Užuot mokęsis Malekas dienas leido stebėdamas studentų grupuočių susirėmimus priešais Teherano universitetą naujai iškeptame Revoliucijos prospekte. Kol jo senis vieną popietę grįžo namo ir triumfuodamas pareiškė: jis išsirūpino vizas, ir jie vyksta į Ameriką. Jie važiavo į Kaliforniją, Fresno miestelį, kur, pasak puikaus Maleko vyresniojo pagalbininko, buvo labai pigiai parduodama sausainių parduotuvė. Jie, tėvas ir sūnus, pradėsią gyvenimą iš naujo Kalifornijoje, toli nuo revoliucijos ir karo. Taip, iš tiesų, jie kepsią sausainius saulėtoje Kalifornijoje.
Autobusas, visą kelią pukšėjęs ir trūkčiojęs, galutinai sugedo šalia Hamadano miestelio, prie suvenyrų parduotuvės, kurioje buvo pardavinėjamos vietinės lėlės, panašios į rusiškas matrioškas, tik menkesnės. Autobusu taip pat važiavo vienas energingas olandų keliautojas, be paliovos fotografavęs aklus irakiečius. Tas vyrukas, aukštas ir lieknas, ir labai šviesiais plaukais, trokšdamas pasitarnauti lydėjo aklus irakiečius vieną po kito iš autobuso į žolingą vietą – nesiliaudamas fotografuoti.
Vaikai ėmė verkti. Vieną moterį irakietę surėmė kažkokie skausmai, ir Malekas girdėjo šnabždantis persų ir arabų kalbomis, kad ją reiktų tuoj pat nuvesti į pirmosios pagalbos punktą.
Neapsikentęs Malekas nuėjo į suvenyrų parduotuvę, kur lūkuriavo keletas vietos taksistų, pasiūlė sumokėti tiek, kad jie neįstengė atsisakyti, ir po minutės sėdėjo priekinėje geltono pežo sėdynėje, keliaudamas į Teheraną vienas.
Kalifornijoje paaiškėjo, kad „puikusis“ jo tėvo pagalbininkas yra sukčius. Sausainių kepyklėlės verslas jau merdėjo pernelyg ramioje gatvelėje Amerikos užkampio miestelyje. Ši nesėkmė nuvarė jo senį į kapus. Ir per visus tuos įvykius, iki pat šios dienos, Soaad beveik niekada nefigūravo jo gyvenime. Ar ji buvo Australijoje, ar mėnulyje, neturėjo reikšmės. Tačiau visą šį laiką ji gyveno Teherane. Ir ką jam daryti su ta informacija?
– Susitik su motina, – pasakė jam Sina.
Susitikti su ja? Kam? Pasibučiuoti ir atsigriebti už prarastą laiką?
Kai auštant Malekas pagaliau parsirado į Teheraną, mintis pertraukė Klaros Vikingstad skambutis.
Jį nustebino adresas, kurį ši jam nurodė. Niavaranos rajono gale buvo pusiau uždara vietovė, kurioje gyveno daug vyriausybės darbuotojų ir buvusių tarnautojų. Joje budėjo daug policininkų, nors gatvėse jų sutikdavai retai. Tas paprasčiausiai jaučiama. Čia nebuvo pasilinksminimo vietų, romantiškų pasivaikščiojimų aplinka taip pat neskatino.
Pro namo langus buvo matyti panoraminis miesto vaizdas. Tačiau kilometrai nešvarios miglos, atsiverdavę prieš akis, didelio susižavėjimo nekėlė. Tolumoje pagrindinėmis miesto arterijomis automobilių srautai lėtai judėjo į niekur, o toliau, pietuose, viskas liejosi į tiesiog apokaliptinį pilkumą.
Privatūs sargybiniai atidarė duris ir palydėjo Maleką į nepaprastai didelę priėmimo salę, dekoruotą kaip įprasta naujiesiems turčiams, – bjaurūs šviestuvai, auksiniai apmušalai, pernelyg dideli krėslai ir sofos. Kai laiptais į priimamąjį nusileido Klara, lydima tarno, kuris