Ir tikriausiai kaip tik dėl to ji taip puikiai tiko tokiam vyrukui kaip Sina. Jis buvo senųjų aristokratų vaikas. Sina nebūtų įsiprašęs į tarnybą reguliarioje kariuomenėje ar kurioje nors vienoje iš konkuruojančių žvalgybos agentūrų, net jeigu nuo to priklausytų jo gyvybė. Jie nebūtų juo pasitikėję. Jie žinojo, kas jis yra: iš esmės – juk amerikietis. Tačiau žmonės taip pat žinojo, kokia turtinga buvo Vafa šeima. Tik pagalvojus apie tokius turtus susisuka galva. Vien kiekvienoje svarbesnėje Teherano gatvėje buvo pastatų, kurie priklausė Vafa šeimai. Ir netgi dabar tas, kuriam pavyktų atgauti bent dalelę tokių pasakiškų turtų, turėtų pakankamai grynųjų pinigų metų metus vykdyti kovines operacijas, nesivargindamas prašyti valstybės paramos.
Sina buvo įrankis. Jis buvo paverstas įrankiu arba savo noru ėmėsi vykdyti jo funkcijas. Taip pasielgti galėjo tik žmogus, kuris buvo pavojingas, apgailėtinas, drąsus ir kvailas tuo pat metu. Sinos pasirinkimas rodė, kad Teheranas jam kaip žuviai vanduo. Kur daugiau pasaulyje toks vyrukas galėjo įgyvendinti savo sumanymus? Visose srityse Sina buvo dviasmenis: turtuolis–vargšas, revoliucionierius–kontrrevoliucionierius, tikintis–bedievis, iranietis–amerikietis, kuris važinėjo Teherano gatvėmis motociklu ir galėjo besti pirštu į nemažą dalį miesto nekilnojamojo turto objektų sakydamas, kad tas, tas ir tas priklausė jo tėčiui.
Po valandos jie pastatė Sinos motociklą prie trijų žvaigždučių viešbučio Talekanio prospekte. Vestibiulyje kiurksojo keletas Venesuelos naftininkų delegaciją atlydėjusių policininkų ir asmens sargybinių, mirtinai nuobodžiaujančių be alkoholio ir moterų. Jų saugomi diplomatai buvo kažkur kitur, tikriausiai linksminami ir vaišinami, o šie vyrukai, neturėdami ko veikti, sėdėjo nutaisę tokius veidus, tarsi būtų ruošęsi ką nors nušauti. Tačiau šio viešbučio rūsyje Malekas ir Sina įžengė į tamsią tuščią užkandinę, kurioje, Sinai ištarus vos keletą žodžių, iš virtuvės atėjo kažkoks vyras, nešinas padėklu su degtinės buteliu ir dviem taurelėmis.
Malekui nereikėjo nieko aiškinti. Kad ir kur Sina pasirodydavo šiame mieste, jis tikriausiai visur turėjo pusiau nematomų žmonių, kurie kadaise dirbo jo tėvui, o dabar teikė paslaugas jam. Jiedu ištuštino didžiąją dalį butelio be ilgesnių kalbų. Iš gatvės sklido rėksmingos revoliucinės dainos. Jas transliavo iš buvusios Amerikos ambasados, kurią prieš dvidešimt aštuonerius metus per revoliuciją užėmė minios. Ilgą laiką šis pastatas buvo savotiškas Amerikos niekšybių muziejus. Jį vadino Šnipų irštva.
– Turiu išvykti kokiai savaitei, – pasakė Sina.
– Ką tu veiki KAF?
– Tai tik laikraštis.
– Kur išvyksti savaitei?
Sina gūžtelėjo.
– Galėčiau tau pasakyti bet ką, tiesa? Galėčiau pasakyti, kad vykstu parengti reportažo apie tai, kas vyksta prie Įlankos. Arba kad vykstu į Islamabadą vertėjauti šutvei Irano tarpininkų, kurie nori parduoti pakistaniečiams vogtas dujas.
– Bet iš tikrųjų tavo planai visai kitokie.
Jis laukė, kol Sina liausis slapukavęs ir pasakys ką nors, dėl ko iš tiesų vertėjo skristi šešis tūkstančius mylių. Bet tada, nuo keleto taurelių degtinės, Maleką aplankė netikėtas nušvitimas. Ateina laikas, kai du žmonės arba ima bučiuotis ir mylėtis, arba jų santykiai išsikvepia ir pasidaro kebloki. Kažkas panašaus atsitiko ir dabar. Jeigu Sina bent iš dalies neatskleis, ką jis veikia, tada jiems nebėra ko sykiu veikti. Tai reikš, kad jų ryšys nutrūko. Sina tikriausiai tą irgi pajuto, nes tarė:
– Galėtume važiuoti kartu dalį kelio ten, kur susirengiau išvykti šią savaitę. Ar sutinki?
– Kodėl turėčiau?
– Todėl, – po ilgos pauzės atsakė Sina, – kad, kaip ir tam vyrukui Fani, kuris norėjo būti pamatytas toje arbatinėje, man būtų visai ne pro šalį, kad jis pamatytų tave vykstant su mumis iki pat sienos.
– Irako?
Sina linktelėjo.
– Tu nori, kad jis manytų, jog mane yra kam apginti? Kad jis paliktų mane ramybėje, nes, palikdamas ramybėje mane, jis iš tiesų paliks ramybėje tave?
– Taip.
– Tačiau nuo ko mane reikia ginti?
– Šią dalį papasakosiu tau, kai grįšiu iš anapus sienos.
– O kas dėsis anapus sienos?
– Ten Laukiniai vakarai. Ir man jie patinka.
– Sina, kodėl veliesi į tokius dalykus? Ką tau padarė amerikiečiai?
– Jie myža ant mūsų ir sako: „Šypsokitės, lietutis!“ – sumurmėjo Sina, lenkdamas savo taurelę.
Nuo degtinės Malekas smarkiai apkaušo. Ovali rūsio užkandinė su apsilaupiusiais sienų dažais ir apipelijusiu nutriušusiu kilimu priminė seno kruizinio laivo valgomąjį. Anksčiau, kai anapus gatvės veikė Amerikos ambasada, ši vieta tikriausiai matė ir geresnių laikų. Malekui parimus ant stalo, Sina švilptelėjo, ir iš šešėlio vėl išniro tylus padavėjas, nešinas jogurtu su agurkais.
Dabar Maleką aplankė kitas nušvitimas: jeigu gana ilgai dalyvauji kokioje nors veikloje, tai galiausiai ji virsta tau spąstais. Koledže Sina buvo tik vienas iš nepatenkintų dvidešimtmečių snarglių, dalyvavusių anarchistų eitynėse Liaudies parke Berklyje ir kvailai šūkavusių Šalin JAV imperializmą! O paskui, per tuos metus, kol jis gyveno čia, tas mažas koledžo vaikinukas sutvirtėjo ir virto kažkuo kitu. Jis tarytum ištesėjo pažadą tuoktis, pažadą, kurio neįmanoma atšaukti. Ėmėsi vaidinti savo vaidmenį, įgyvendinti savo gyvenimo užduotį. Malekui, kuris dar vos prieš keletą dienų mokė studentus Niujorke, ši mintis buvo makabriška. Šalia jo sėdėjo žmogus, kurio gyvenimo tikslą tikriausiai buvo galima apibūdinti taip: vieną po kito naikinti vargšus, nusikamavusius ūkininkų vaikus, kilusius, tarkim, iš Viskonsino ar Minesotos, su „M16“ automatu ir penkiasdešimt kilogramų įrangos ant nugaros. Ir jis tai darys, kur tik galės – Anbaro provincijoje, Kunare, visur, kur tik bus tešlaveidžių vaikių, kalbančių su akcentu, nedaug kuo tesiskiriančių nuo jo paties.
Nuo šios minties ir nuo išgerto alkoholio Malekui kilo noras kvailai šūkauti. Jis prisiminė išvykas, į kurias jiedu su Sina leisdavosi koledže. Dažnai jie vykdavo į tokius miestelius kaip Beikersfyldas ir vaikščiodavo po barus. Su savo gitara ir gero kibiro dydžio kaubojiška skrybėle Sina atrodė kaip girtas Meksikos kaubojus, sumanęs nurungti baltąjį žmogų žaidžiant jo paties žaidimą. Mažai atsirasdavo jam prilygstančių kantri dainų atlikėjų. „Lost Highway“ jis išvograudavo taip jausmingai, kad net skeptiški sunkvežimių vairuotojai ir nuolatiniai barų lankytojai vėliau prieidavo prie jo, spausdavo ranką ir nupirkdavo išgerti. Tie laikai atrodė ne šiaip tolimi. Regis, kad jų apskritai nebuvo, kad jis visa tai tik susapnavo. Malekas atstūmė į šalį paskutinę taurelę. Jis jautėsi taip „sumautai“, kad norėjo ką nors sudaužyti arba pakilti laiptais į vestibiulį ir įsivelti į muštynes su tais sargybiniais iš Venesuelos. Laikui bėgant mes, patys to nepastebėdami, virtome žudikais. Mes visi. Tu – subingalvis, Sina! Tu užvertei man ant galvos savo pasaulį!
Sanandadžas. Irano Kurdistanas. Malekas sėdėjo vienoje lauko